TIKRIEJI TĖVAI IR TIKROJI ŠEIMA

Daktarė Hak Ja Han Moon

Gerbiami svečiai, Šeimų federacijos už taiką pasaulyje nariai, ponios ir ponai,

Man labai malonu perskaityti jums, žymiems vadovams, pranešimą apie tikrąją šeimą. Žinome, kad šeima yra žmogaus gyvenimo lopšys ir taikaus pasaulio pamatas.
Aš tikiu, kad šiame susirinkime išaiškės, kaip sukurti tikras šeimas - sveikas ir pulsuojančias Dievo meile.
Dievas yra absoliutus, vienintelis, nekintantis ir amžinas, kaip ir Jo valia. Jeigu pirmieji žmonės - Adomas ir Ieva būtų susijungę Dievo meilėje, viskas pasaulyje būtų baigtina ir tobula. Dievo kūrybos pradžia, tikslas ir procesas, kaip ir priežastis, pasekmė ir kryptis yra absoliutūs.
Chaosas prasidėjo, kai Adomas ir Ieva neišmanydami nusidėjo. Neišmanymas ir chaosas išplito į šeimas, visuomenę ir pasaulį. Religijos ir išganymo apvaizdos tikslas yra prikelti mus iš nuopolio.
Paskutinėmis dienomis ateina Mesijas ir aiškiai išdėsto absoliučią, vienintelę ir nekintančią priežastį, kryptį ir pasekmę, atspindinčią Dievo požiūrį. Jis išvalys ir apšvies pasaulį ir sugrąžins jį į Dievo prieglobstį. Taip išsipildys Dievo valia.
Jei to nebus, visos religijos, filosofinės mokyklos, ideologijos ir tautos paskutinėmis dienomis nueis į nebūtį. Dabar žmonija stovi ant dvidešimt pirmojo amžiaus slenksčio ir netrukus įžengs į istorinę trečiojo tūkstantmečio erą. Šiuo svarbiu metu aš norėčiau perskaityti Jums kalbą "Principinis požiūris į Išganymo apvaizdos istoriją”, kad mes geriau pasiruoštume šiam naujam laikmečiui.
Norėdamas tobulų tikra meile pagrįstų santykių tarp Dievo ir žmogaus, Dievas suteikė žmonėms atsakomybę siekiant vienybės su Juo. Jis įsakė pirmiesiems protėviams, nes žinojo, kad jie yra kelyje į tobulumą.Dievo priesakas, reikalingas tam, kad Jo vaikai paveldėtų patį brangiausią turtą - tikrąją meilę.
Tikrąją meilę galima pažinti tik gyvenimo patyrimu ir suvokti vidiniu mąstymu. Tikrosios meilės neišmokstama iš žodžių, knygų ar filmų. Ją galima giliai patirti tik gyvenime. Adomas ir Ieva, sukurti kūdikiais, turėjo augti ir tobulėti, įgydami tikrų vaikų, tikro brolio ir sesers, tikro vyro ir žmonos ir tikrųjų tėvų širdies patyrimą. Tik išgyvenęs Dievo meilės pilnatvę žmogus gali tobulai ištobulinti kūrimo tikslą ir tapti idealiu žmogum.
Kiekvienas žmogus trokšta mylimojo, daug vertingesnio už save patį. Dievas taip pat nori, kad žmonija, jo meilės objektas, įgytų didžiausią vertę. Jei žmogus kuria save ir pasiekia dieviškumo ir tobulumo, jo vertė yra tokia pat kaip Dievo.

DIEVIŠKASIS TIKROS MEILĖS IDEALAS

Dievas yra absoliutus. Jis Pats negali įgyvendinti tikrosios meilės idealo, nes meilei reikia objekto - mylimojo. Reikėtų pabandyti suprasti tikrosios Dievo ir tikrosios žmonijos meilės santykį, - kur ta meilė prasideda ir kaip pasiekia tobulumą. Kas atsitiktų, jei Dievas nebūtų pasirinkęs žmonių būti absoliučiu tikros meilės objektu, o siektų įgyvendinti savo meilės idealą kokiu nors kitu būdu? Tada Dievas ir žmogus ieškotų tikros meilės idealo skirtingose vietose skirtingais motyvais ir tikslais. Dievas įgyvendintų savo meilės idealą su aukštesnėmis būtybėmis nei žmonės, o žmonijos meilės idealas neturėtų jokio tiesaus ryšio su Dievu.
Vis dėlto Dievas, absoliutus tikros meilės subjektas, sukūrė žmones būti Jo tikros meilės partneriais.Reiškia, Dievas gali įgyvendinti tikros meilės idealą tiktai padedant žmonėms. Dievo kūrybos tikslas išbujos idealiame pasaulyje, kur Dievas ir žmonija susivienys absoliučioj meilėj. Žmonės Dievui yra pats nuostabiausias meilės objektas. Jie vieninteliai visoj kūrinijoj atspindi Dievo prigimtį. Jie gimsta kaip matomas nematomo Dievo kūnas. Pasiekęs tobulumo žmogus tampa Dievo šventove, matomu, realiu kūnu, kur Dievas gali laisvai ir ramiai gyventi.
Pilnas dieviškasis tikros meilės idealas yra realizuojamas žmonijoje - vertikaliuose tėvo - vaiko santykiuose.
Dievas sukūrė Adomą pirmuoiju. Jis vienu metu turėjo būti Dievo sūnūm ir realiu Paties Dievo kūnu. Vėliau Dievas sukūrė Ievą - Adomo meilės objektą, kad kartu jie pagimdytų horizontalios meilės idealą, t.y. santuokinę meilę. Ieva turėjo būti Dievo dukra. Kaip nuotaka ji turėjo įkūnyti Dievo horizontalią meilę.
Kai tobulas Adomas ir Ieva pasiekia savo pirmosios meilės pilnatvę Dievo palaimintoj santuokoj, Dievas taip pat išgyvena susitikimą su savo nuotaka, nes dieviškasis absoliučios meilės idealas nusileidžia vertikaliai ir susijungia su idealia Adomo ir Ievos santuokine meile, turinčia horizontalų pobūdį. Tikroji Dievo meilė ir tikroji žmonijos meilė, nors ateina iš skirtingų krypčių, vertikalios ir horizontalios, susijungia ir pasiekia tobulumą toje pačioje vietoje.

KODĖL DIEVUI REIKIA ŽMONIJOS

Dievo kūrybos aktas buvo neišvengiamas, o kūrinys negalėjo būti be tikslo. Dievui reikėjo kūrinijos dėl vienintelės priežasties: siekiant tikros meilės idealo. Dievas sukūrė gyvybę nuo pačių primityviausių formų iki žmogaus pagal dualumo principą - subjektas ir objektas, teigiamas ir neigiamas, idant suformuotų abipusios meilės idealą atitinkančius santykius. Kūrinių ir Dievo meilės idealai nėra skirtingi. Kūrimo principas veikia taip, kad Dievo meilė taptų tobula žmonių pasaulyje, vyro ir moters meilėje. Todėl pradžioje Dievas sukūrė vieną vyrą ir vieną moterį, Adomą ir Ievą.
Kūrimo tikslas reikalavo, kad Adomas ir Ieva laikytųsi Dievo įsakymo ir pasiektų tikro vyro ir tikros moters tobulumą. Susijungę tikroje dieviškoje meilėje jie turėjo tapti tikrais sutuoktiniais. Iš šios meilės gimus sūnums ir dukroms, jie būtų tapę Tikrais Tėvais ir gyvenę laimingai. Jei Adomas ir Ieva būtų pasiekę tobulumo tikroje meilėje, jie būtų įvykdę Dievo norą turėti realų kūną. Jiems sukūrus tobulą tikrą santuoką, dieviškasis absoliučios meilės idealas būtų įkūnytas.
Adomui ir Ievai sulaukus gėrio vaikų ir tapus Tikrais Tėvais, Dievas būtų atsistojęs į Amžinojo Tėvo padėtį ir pasiekęs savo idealą. Dangaus karalystė būtų vis didėjusi pomirtiniame dvasinio pasaulio gyvenime, papildoma nesuskaičiuojamų palikuonių kartų iš fizinio pasaulio.
Bet Adomas ir Ieva, žmonijos protėviai, atsiskyrė nuo Dievo. Kai jie buvo išvarytio iš sodo, jie dar neturėjo vaikų. Išvaręs juos, Dievas negalėjo lydėti ir palaiminti jų sutuoktuvių.Taigi, visa žmonių giminė kilo iš nevykusių protėvių. Žmonija išaugo be jokio tiesioginio ryšio su Dievo meile.
Gerbiamieji svečiai- ar vaisiaus valgymas galėjo sukelti žmogaus nuopolį? Adomo ir Ievos nuopolis buvo ne kas kita, bet amoralus veiksmas, prieštaraujantis dieviškajam tikros meilės idealui. Faktas, kad Adomui ir Ievai reikėjo įsakymo, rodo jų nebrandumą tuo metu. Kitaip tariant, nuopolis įvyko, kai jie dar tebeaugo. Archangelas, simboliškai vaizduojamas gyvate, sugundė Ievą suvalgyti gėrio ir blogio vaisių, ir jinai puolė dvasiškai. Vėliau ji sugundė Adomą (kuris buvo nepakankamai subrendęs šiam vaisiui), ir jie puolė fiziškai.
Vienintelė įmanoma fatališka nuodėmė Edemo sode, kur Adomas ir Ieva bendravo su Dievu ir gyveno džiaugsme, galėjo būti neteisėtos meilės aktas. Pirmoji žmonijos protėvių meilė turėjo suteikti meilės pilnatvės jausmą pačiam Dievui ir pažymėti šventės pradžią, kuri tęstųsi amžinai, pilna svaiginančio džiaugsmo ir palaiminimų Dievui, Adomui ir Ievai, ir visai visatai. Jų vedybos turėjo būti džiaugsmingiausias įvykis, kurio dėka Dievo meilė, gyvenimas ir kilmė įsitvirtintų žmonijoje. Tačiau priešingai, Adomas ir Ieva prisidengė apatines savo kūno dalis ir pasislėpė tarp medžių, drebėdami iš baimės. Nusikalsdami dangiškajam įsakymui, jie pradėjo amoralius santykius, kurie tapo melagingos meilės, melagingo gyvenimo ir melagingos kilmės pamatais.
Visi žmonės, Adomo ir Ievos palikuonys, gimsta su gimtąja nuodėme. Po nuopolio kieviename žmoguje yra sielos ir kūno konfliktas, o visuomenė yra pilna netikros meilės; žmonės elgiasi priešingai savo pradinės prigimties norams.

ATSAKOMYBĖ UŽ MEILĘ

Pagal meilės idealą, visi meilės santykiai gyvūnų ir augalų pasaulyje yra tik dauginimuisi. Žmonės čia sudaro vienintelę išimtį. Jie, kaip kūrinijos viešpačiai turi ypatingą privilegiją - laisvai mėgautis meilės santykiais. Dievas palaimino ir padovanojo begalinį meilės džiaugsmą savo sūnums ir dukroms. Vienok tikroji Dievo duota laisvė reikalauja žmogaus atsakingumo. Kiek sumaišties ir žalos gali pridaryti žmogus, be atsakomybės laisvai mylėdamas! Aukščiausio žmogaus meilės idealą įmanoma pasiekti tik prisiimant atsakomybę už meilę.
Apžvelkime tai šiais būdais: pirma- tapkime tikros meilės valdovu, būkime dėkingi Dievui už laisvę mylėti ir mokėkime kontroliuoti save. Atsakomybę už savo meilės santykius reikia prisiimti ne vien todėl, kad to reikalauja įstatymas ar visuomenės nuostatos. Ji turi pasireikšti sąmoninga savikontrole ir ryžtu gyvenimą lemiančiame vertikaliame santykyje su Dievu.
Antra- atsakomybė savo meilės objektui. Žmonės iš prigimties nenori dalintis savo sutuoktinio meile su kitais. Horizontali sutuoktinių meilė, skirtingai nuo vertikalios tėvų ir vaikų meilės, praranda tobulumo potencialą, kai tik yra padalinama, nes kūrimo principas reikalauja, kad vyras ir žmona taptų vienu kūnu absoliučioj meilėj. Sutuoktiniai turi meilės atsakomybę - pilnai pasišvęsti vienas kitam.
Trečia- atsakomybė vaikams. Vaikų pasididžiavimo ir laimės pagrindas yra tėvų meilė. Visi vaikai norėtų gimti ir užaugti harmoningoje tėvų vienybėje ir tikroje meilėje. Pati didžiausia tėvų atsakomybė yra ne tik rūpintis savo vaikais, bet taip pat sukurti tikros meilės aplinką, kurioje vaikai galėtų vystytis ir dvasiškai. Štai kodėl šeima yra tokia svarbi. Kasdienio tikrų vaikų, tikrų brolių ir seserų, tikrų sutuoktinių ir tikrų tėvų širdies patyrimo negausime niekur kitur, kaip tik tikrojoje šeimoje.
Jei Adomas ir Ieva būtų tapę tikros meilės Dievo sutuoktinių pora, Dievas būtų gyvenęs Adomo kūne ir mylėjęs Ievą. Dar daugiau, Adomas ir Ieva būtų tapę Tikraisiais Tėvais, realiai įkūnijančiais Dievą, ir tapę geros meilės, gero gyvenimo ir geros kilmės versme.
Puolę Adomas ir Ieva tapo šėtono kūnu ir pirmąja bloga pora, blogais tėvais ir blogais protėviais. Jų jungtis pasėjo blogos meilės, gyvenimo ir kilmės šaknį.
Ponios ir ponai, koks didelis turėjo būti Dievo skausmas, kai žmonijos protėviai puolė ir sugriovė tikros meilės idealą! Užuot gyvenę kaip Dievo sūnūs ir dukros, žmonės net nežino, kad Dievas yra jų pirmasis tėvas.
Kol Jo sūnūs ir dukros tarnavo šėtonui, Dievas dirbo Išganymo vardan. Net didžiausiame skausme Dievas rūpinosi Išganymo apvaizda, nes Jis ir Jo kūrimo idealas yra absoliutūs. Dieviškasis Išganymo planas yra atstatymo planas arba būdas tikros meilės pagalba sugrąžinti prarastą kūrimo tikslą. Išganymo apvaizda taip pat yra atkūrimo apvaizda.

DIEVIŠKOSIOS APVAIZDOS ESMĖ

Remiantis šiuo teiginiu, Išganymo apvaizdos svarbiausias tikslas yra atkurti pirmapradžio vaiko, kuris įvykdytų kūrimo idealą, sėklą. Gyvenimas ir kilmė, prasidėjusi nuo suvedžiotojo šėtono, turi būti išgryninta. Išganymo apvaizdos esmė yra paruošti Tikrojo Tėvo, Išganytojo, vieningo su tikra Dievo meile, gyvenimu ir kilme, gimimą.
Mūsų protėviai, neįvykdė savo atsakomybės, gavę šėtono kraujo ir tapo jam pavaldūs, todėl Dievas negalėjo žmonių sugrąžinti į pradinę padėtį. Dar daugiau, Dievas negali nei besąlygiškai priimti žmonių, pasirinkusių blogą archangelą, nei nubausti jų. Todėl Dievas pasirenka centrinį asmenį gero archangelo padėtyje. Priimdamas smūgį pirmas, tasai asmuo sumoka atpirkimo kainą už tai, kas buvo prarasta. Šėtonas puola pirmas, bet visada pralaimi. Puikus pavyzdžiai yra pirmasis, antrasis ir trečiasis (šaltasis) pasauliniai karai. Tie, kurie puolė pirmi, pralaimėjo.
Atstatymo apvaizdos požiūriu, labai svarbus yra motinos ir sūnaus bendradarbiavimas. Taip buvo Jokūbo, Mozės ir Jėzaus laikais. Savo apvaizdoje Dievas stengėsi atskirti žmones nuo šėtoniško gyvenimo ir kilmės per motinos, kuriai reikėjo įvykdyti Ievos atsakomybę, ir antrojo šeimos sūnaus bendradarbiavimą.
Dievas negali turėti tiesioginių santykių su pirmuoju sūnumi, nes pirmasis sūnus yra kraujo ryšiais susijęs su šėtonu, kuris po nuopolio pavergė žmoniją. Dievas atkurdavo giminę, pašaukdamas antrąjį sūnų, atstovaujantį gėrio pusę gėrio misijai. Buvo sudaroma situacija, kur pirmasis sūnus, atstovaujantis blogį, turėtų paklusti antrajam sūnui.
Adomo šeimoje Dievas išsirinko antrąjį sūnų Abelį, kuris turėjo suvaldyti Kainą. Ieva, nors ir puolusi, galėjo padėti sukurti vienybę tarp dviejų brolių. Tačiau Kainas nužudė Abelį (Pradžios knyga 4:8) ir neįvykdyta Išganymo apvaizda buvo atidėta.
Nojaus laikais buvo reikalinga tokia pat motinos ir sūnaus bendradarbiavimo formulė. Bet jokio prasmingo bendradarbiavimo nebuvo iki Rebekos ir Jokūbo.
Žmogaus nuopolį sukėlė trys būtybės: Adomas, Ieva ir archangelas. Archangelas sugundė Ievą, sukeldamas dvasinį nuopolį, vėliau Ieva sugundė Adomą, sukeldama fizinį nuopolį. Jie atsuko savo nugaras Dievui ir puolęs archangelas tapo šėtonu. Išganymo apvaizda yra atstatymo apvaizda ir atstatymo principas gali būti pritaikytas tik einant 180 laipsnių nuopoliui priešinga kryptimi.
Dievas prarado Adomą, kuriame buvo tikros meilės ir tikro gyvenimo sėkla, todėl Dievui reikėjo surasti sūnų su nauja, nuo šėtono kaltinimų laisva, sėkla. Lygiai kaip pradžioje Dievas sukūrė Adomą pirma, pagal atstatymo arba atkūrimo apvaizdą Dievas turėjo vėl paruošti sūnų, neturintį jokio ryšio su nuopoliu. Ant tokio pagrindo laikosi Mesijo atėjimo idėja. Mesijas atmeta nuodėmingus šėtono valdomų žmonių gyvenimus. Jis ateina kaip tikras žmogus, kuris gali įskiepyti puolusią žmoniją į naujo gyvenimo kamieną. Mesijas ateina nuo Dievo kaip antrasis Adomas, kad išpirktų pirmojo Adomo padarytas klaidas. Todėl Dievas negali atsiųsti antžmogiško Mesijo, kuris darytų vien stebuklus.
Kad žemėje gimtų sūnus Dievo meilėje ir gyvenime, pirmiausia turi būti motina. Motina negali pagimdyti tokio vaiko įprastu būdu: ji turi pastoti pagal atstatymo formulę. Visi motinos ir sūnaus bendradarbiavimo atvejai atstatymo apvaizdoje paruošė sąlygas gimti Dievo sūnui- naujo gyvenimo sėkla be jokių šėtono kaltinimų. Sukurdami sąlygas, kurios padėtų išvengti šėtono antpuolių ir suvaldydami pirmąjį sūnų, motina ir sūnus atstato šėtono pavogtą meilę, gyvenimą ir giminę.

JOKŪBO PERGALĖS REIKŠMĖ

Apvaizdinius Dievo darbus pasakojanti Biblija talpina daug istorijų, kurias sunku suprasti. Pavyzdžiui, Rebeka apgavo savo vyrą Izaoką ir pirmagimį Esavą ir padėjo antrajam sūnui Jokūbui gauti palaiminimą (Pradžios kn. 27) Dievas buvo šios motinos ir antrojo sūnaus pusėje, ir nors jų metodai iš pirmo žvilgsnio atrodė neteisingi, Dievas palaimino juos ir jų veiksmus.
Adomo šeimoje Kainas ir Abelis kovojo ne motinos įsčiose. Jų kova baigėsi Abelio, antrojo sūnaus, mirtimi.
Po to sekė Jokūbas. Paveldėjęs daugelio po Abelio gyvenusių gerų žmonių nuopelnus, kai tie mokėjo atpirkimą ir aukojosi, Jokūbas pagaliau pasiekė padėtį, kurioje šėtonas pirmą kartą pavergė žmoniją. Čia Jokūbui reikėjo susitikti su savo broliu dvyniu, Esavu. Prie Jaboko upės Jokūbas laimėjo dvasinę pergalę prieš angelą (Pradžios kn. 32:28). Laimėjęs prieš archangelo pusėje stovintį Esavą (Pr. kn 33), Jokūbas buvo palaimintas kaip pirmasis nugalėtojas istorijoje ir gavo “Izraelio” vardą. Tuo metu jam jau buvo keturiasdešimt metų.
Šėtonas pasėjo netikros meilės sėklą į Ievos įsčias ir iš jos gimė ydingas gyvenimas. Dievui reikėjo padaryti motinos įsčias tyromis, kad iš jų galėtų gimti dangaus sūnus. Apvalymo ir atskyrimo nuo šėtono periodas turėjo prasidėti nuo pastojimo ir tęstis keturiasdešimt metų. Net pasiekęs pergalę Jokūbas neatitiko šių reikalavimų. Tamara buvo didi motina, kuri prisiėmė atsakomybę vykdant šiuos reikalavimus.

TAMAROS VAIDMUO APVAIZDOJE

Tamara ištekėjo už Ero, vyriausiojo Judo sūnaus (Pr. kn. 38). Eras buvo nedoras Dievo akyse, ir Dievas jį numarino. Pagal to meto paprotį, Judas davė Tamarai savo antrąjį sūnų, Onaną, kad šis pažadintų Erui palikuonių. Onanas, žinodamas, kad Tamaros vaikas nebus jo, išliejo savo sėklą žemėn. Dievui nepatiko jo elgesys, ir todėl Onanas mirė.
Tada Tamara norėjo gauti į vyrus trečiąjį sūnų, Selą, bet Judas nesutiko. Judas galvojo, kad du jo sūnūs mirė dėl Tamaros kaltės, todėl bijojo netekti Selos, nes tada giminė būtų nutrūkusi.
Tamara buvo įsitikinusi, kad ji privalo pratęsti išrinktų žmonių giminę. Ji persirengė prostitute, permiegojo su savo uošviu Judu ir pastojo. Jos įsčiose buvo dvyniai. Gimdymo metu vienas iš dvynių, Zara, iškišo savo ranką pirmas ir turėjo būti pirmgimiu. Tačiau jo ranka greit dingo ir antrasis sūnus, Faras, gimė pirmuoju, užimdamas vyresniojo brolio padėtį. Pirmasis ir antrasis sūnus kovojo Tamaros įsčiose ir padėčių pasikeitimas padėjo jiems atsiskirti nuo šėtono. Atstatymas įvyko pačiose motinos įsčiose. Tokiu būdu Mesijas galėjo būti pradėtas išrinktųjų žmonių giminėje, apsuptas Izraelio tautos, kuri po dviejų tūkstančių metų galėjo pasipriešinti Romos imperijai. Visos tautos pergalingas pagrindas buvo sukurtas motinos įsčiose, kur galėjo gimti Dievo sūnus. Taip Šv. mergelė Marija atsirado Dievo apvaizdos pagrindinėje srovėje.

MARIJAI APREIŠKIAMA DIEVO VALIA

Marija, Juozapo sužadėtinė, iš archangelo Gabrieliaus gavo stulbinantį apreiškimą, kad Mesijas gims iš jos įsčių (Luk. 1:31). Anais laikais, jei netekėjusi moteris pastodavo, jinai būdavo užmušama. Marija priėmė Dievo valią su absoliučiu tikėjimu, sakydama: ”Štai aš Viešpaties tarnaitė, tegul bus man pagal tavo žodį” (Luk. 1:38).
Marija nuėjo pas kunigą Zachariją, savo didžiai gerbiamą giminaitį. Dievui padedant, Zacharijo žmona Elžbieta buvo nėščia su Jonu Krikštytoju. Jinai pasakė Marijai: “Palaiminta tu tarp moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?” (Luk. 1:42-43) Šiais žodžiais ji paliudijo artėjantį Jėzaus gimimą.
Dievas Marijai, Zacharijui ir Elžbietai pasakė apie Mesijo gimimą ankščiau už visus kitus. Jų misija vykdyti Dievo valią ir tarnauti Jėzui buvo lemtinga. Zacharijo šeima leido Marijai apsistoti pas juos. Jėzus buvo pradėtas Zacharijo namuose.
Elžbieta ir Marija buvo pusseserės pagal motinų pusę, tačiau pagal Dievo apvaizdą jos laikomos seserimis - Elžbieta - vyresnioji (Kainas) ir Marija - jaunesnioji (Abelis). Elžbieta padėjo Marijai susitikti su Zachariju. Bendraujant Zacharijo šeima atkūrė vienybę, kurios trūko tarp motinos ir sūnaus Jokūbo šeimoje (Pr. 29:30). Tada Jėzus galėjo būti pradėtas. Pirmą kartą istorijoje iš Dievo paruoštų įsčių žemėje galėjo gimti Dievo sūnaus sėkla - Tikrojo Tėvo sėkla. Vienatinis Dievo sūnus, pirmosios Dievo meilės paveldėtojas gimė pirmą kartą žmonijos istorijoje.
Marijai reikėjo padaryti kažką, kas negalėjo būti lengvai suprasta ir toleruojama pagal to meto įstatymus. Marija, Elžbieta ir Zacharijas buvo dvasiškai sujaudinti. Jie sekė Dievo apreiškimu ir tikėjo, kad tai buvo Dievo valia ir noras.
Nors Dievo Sūnus gimė žemėje, jam reikėjo apsaugos sienos nuo šėtoniško pasaulio. Dievas tikėjosi, kad ją sukurs trys Zacharijo šeimos nariai. Didelis klausimas yra, kaip rimtai jie turėjo pašvęsti save tarnauti Dievo Sūnui ir kiek jie turėjo išlikti vieningi.
Biblijoje rašoma, kad Marija gyveno Elžbietos namuose tris mėnesius ir grįžo namo (Luk. 1:56). Toliau Biblijoje nėra jokių užuominų apie Marijos, Elžbietos ir Zacharijo bendravimą. Išėjus iš Zacharijo namų, Marijai ir Jėzui prasidėjo sunkumai. Zacharijo šeima turėjo saugoti Jėzų iki galo.
Netrukus Juozapas pastebėjo Marijos nėštumą. Koks turėjo būti jo nustebimas! Marija, jo numylėta sužadėtinė, be jokių santykių su juo tapo nėščia, pabuvusi tris mėnesius svetur. Juozapo vietoje būtų natūralu paklausti Mariją, kieno šitas kūdikis. Jeigu Marija būtų viską atvirai paaiškinusi jam, kas būtų atsitikę? Jei jinai būtų viską atskleidusi, giminė galėjo pasibaigti. Todėl Marija paprasčiausiai pasakė, kad ji pastojo iš Šventosios Dvasios.
Marijos nėštumas pasidarė pastebimas ir aplinkinių kaimų gyventojai sužinojo apie tai. Kas būtų buvę, jeigu Juozapas būtų pasakęs, kad jis čia niekuo dėtas? Juozapas buvo iškilus vyras, jis tikėjo Dievo apreiškimu ir apgynė Mariją sakydamas, kad nėštumas yra nuo jo. Nors dėl to jie buvo išjuokiami, Marija išvengė žiaurios mirties.
Juozapas mylėjo Mariją ir pradžioje gynė ją, tačiau jo širdy buvo daug susirūpinimo. Jėzui gimus, Juozapo įtarinėjimai apie Jėzaus tėvą dar labiau išaugo ir jam skaudėjo širdį. Kai Jėzus tapo vyresniu, jų širdys dar labiau nutolo. Dėl to dažnai kildavo šeimyninių kivirčų. Į Jėzų buvo žiūrima kaip į neteisėtą sūnų. Negaudamas Zacharijo šeimos paramos ir Juozapo meilės, Jėzus augo, jausdamas dvasinę širdies vienatvę.

JĖZUS NETURĖJO NUOTAKOS

Jėzus suvokė savo Mesijo kelią ir sielojosi dėl tokių apgailėtinų aplinkybių, nes jos rimtai kliudė įgyvendinti Dievo valią. Mesijas yra Tikrasis Tėvas. Šiai misijai įvykdyti jam reikalinga nuotaka. Jėzus turėjo su šaknimis išrauti puolusią meilę, kuriai padedant archangelas privertė Ievą, beaugančią kaip Adomo seserį, nusidėti. Todėl archangelo padėtį užimančio žmogaus jaunesnioji sesuo turėjo tapti Jėzaus nuotaka. Tokia buvo Zacharijo duktė, Jono krikštytojo jaunesnioji sesuo. Norint įgyvendinti savo misiją pasaulyje, kur šėtonas yra viešpats ir valdovas, Jėzui reikėjo absoliutaus tikėjimo pagrindo apsaugos. Deja, šis pagrindas aplink jį tragiškai sugriuvo.
To nebūtų įvykę, jei Zacharijas ir Elžbieta, gavę apreiškimą ir paramą iš Dievo, būtų išlaikę absoliutų tikėjimą. Jei jie būtų įvykdę savo atsakomybę, Marija būtų pasilikusi jų namuose ilgiau nei tris mėnesius ir nuolat palaikiusi ryšį su jais. Dievas išsirinko Zacharijo šeimą atstovauti visą pasaulį, kad po Jėzaus gimimo jie saugotų, tarnautų ir liudytų apie jį kaip Mesiją. Jie turėjo ne tik tarnauti Jėzui kaip Dievo sūnui ir Mesijui su didžiausiu atsidavimu, bet ir sužinoti Dievo valią iš Jėzaus ir absoliučiai juo sekti. Jonas Krikštytojas taip pat gimė tam, kad tarnautų Jėzui, ir todėl jis turėjo pasirūpinti, kad visi, kuriuos jis vertė atgailauti, tikėtų Jėzumi ir išsigelbėtų.
Deja, nors Zacharijas, Elžbieta ir Jonas Krikštytojas pradžioj paliudijo, kad Jėzus yra Dievo sūnus, nėra jokių įrodymų, kad jie tarnavo jam kaip pridera. Gerbiamas kunigas Zacharijas liko vien stebėtoju. Jonas Krikštytojas atsiskyrė nuo Jėzaus. Šios aplinkybės atstūmė žmones nuo Jėzaus ir padarė jo kelią labai sunkiu. Kai Zacharijo šeima prarado tikėjimą Jėzumi ir ėmė žiūrėti į jį tik žmogiškomis akimis, jie jau nebegalėjo surasti nuotakos.
Atkreipkime dėmesį, kad Juozapo ir Marijos santykiai turėjo įtakos Jėzui. Marijos misija buvo atpirkti ir atstatyti Ievos ir Tamaros padėtį, todėl ji turėjo išlikti Juozapui tik sužadėtine. Dievo apvaizda reikalavo, kad jie nebūtų vyru ir žmona. Dievas norėjo, kad tarp jų nebūtų lytinių santykių nei prieš, nei po Jėzaus gimimo. Juozapas mylėjo Mariją ir Jėzui gimus, tačiau Marija privalėjo norėti atsiskyrimo nuo jo, kad galėtų užauginti Jėzų kaip Dievo sūnų.
Tikrovėje tai nebuvo lengva. Marija gyveno su Juozapu kaip žmona, nors jos pradinė siela ir priešinosi. Jie susilaukė vaikų, o tai buvo Ievos klaidos pakartojimas. Šėtonas paglemžė juos. Visi, turėję ginti Jėzų, pasidavė šėtono įtakai - jo tėvas, motina, Abelio tipo broliai (Jonas Krikštytojas ir jo broliai) ir Kaino tipo broliai (Juozapo vaikai).

JĖZUS, ŽMOGIŠKOMIS AKIMIS ŽIŪRINT

Kai žmogus pakliūva į šėtono įtaką, jis praranda dvasinę paramą ir įkvėpimą. Pasitikėjimas Dievu, dėkingumo jausmas dingsta. Į viską pradedama žiūrėti žmogiškai. Marija nepadėjo Jėzui vesti. Ji netgi priešinosi tam. Būtent todėl Jėzus nesutiko savo nuotakos ir negalėjo tapti Tikruoju Tėvu; ir buvo priverstas eiti kryžiaus keliu.
Jėzaus žodžiai per vestuves Kanoje “O kas man ir tau, moterie” yra jo skundas motinai, kuri padėdavo svetimų žmonių vestuvėse, bet atsisakė padėti savo sūnui surasti nuotaką, kurios reikalavo apvaizda. Dabar galime suprasti, kodėl Jėzus paklausė “Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?” (Mt 12:48)
Sutikęs Marijos, Zacharijo, Elžbietos ir pagaliau Jono Krikštytojo pasipriešinimą, Jėzus prarado viltį, kad šie žmonės padės jam įgyvendinti jo misiją. Jėzus paliko savo namus, norėdamas pradėti kelią ieškodamas naujo dvasinio pamato.
Neturėdamas nei šeimos, nei namų, Jėzus dejavo: ”lapės turi savo urvus, padangių paukščiai turi lizdus, tiktai Žmogaus sūnus neturi net akmens galvai priglausti” (Mt.8:20). Praradęs šeimos pagrindą, Jėzus bandė jį pakeisti kitu. Tai truko tris metus.
Pabaigoj, kai žmonės nebetikėjojuo ir apaštalai nusisuko, Jėzus priėmė šėtono puolimą. Pagrindas sugriuvo ir Jėzus nuėjo kryžiaus keliu. Pagal Dievo pradinį planą, Jėzus atėjo į žemę kaip Mesijas, kad palaimintų savo apaštalus ir visą žmoniją. Jis turėjo sukurti Dangaus karalystę, kurioje nebūtų nuodėmių. Kadangi aplinkiniai nepakankamai tikėjo juo, Jėzus negavo nuotakos, netapo Tikruoju Tėvu ir neužbaigė savo misijos. Todėl Jėzus pažadėjo sugrįžti.
Biblija sako: “Ką surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ką atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje.” Aš kalbu šią tiesą apie Jėzų ir Mariją taip aiškiai tam, kad išlaisvinčiau juos, nors tai ir nepatinka Katalikų ir Protestantų bažnyčioms.

TIKRŲJŲ TĖVŲ IDEALO ĮGYVENDINIMAS

Viešpats ateina antrą kartą, kad tobulai įkūnytų dieviškąją atstatymo apvaizdą, neužbaigtą Jėzaus. Kitaip tariant jis gimsta kaip pirmapradžio tikro vaiko sėkla, kad įgyvendintų kūrimo idealą. Jis ateina pabaigti Tikrųjų Tėvų, kurie yra tikros Dievo meilės, tikro gyvenimo ir tikros giminės šaltinis, idealo. Jis ateina pergalingos Dievo apvaizdos iki Jėzaus dėka. Jis taip pat perima pergalingą Jėzaus gyvenimo pagrindą ir suranda nuotaką, kurios Jėzus nebuvo surasta. Kartu su ja jie tampa Tikraisiais Tėvais žmonijai išgelbėti.
Laimindami naujas santuokas, kurios perduos pradinę Dievo kilmę, Tikrieji Tėvai išgelbės visą žmoniją. Žmonės taps tikromis asmenybėmis, įskiepydami save į tikrą Dievo meilę, tikrą gyvenimą ir tikrą Dievo giminę. Mesijas sukurs tikrą šeimą, nuo kurios prasidės Dangaus karalystė žemėje. Tarptautinės šventos santuokos pradeda naują giminę Viešpačiui atėjus antrą kartą.
Didelėje pasaulinėje šeimoje Viešpats atperka viską, kas buvo prarasta Adomo šeimoje - Tikro vyresniojo sūnaus, Tikro tėvo ir Tikro karaliaus titulus, kuriuos turėjo įgyti Adomas. Jis pertvarkys šį pasaulį į Dievo valdomą Dangaus karalystę žemėje, ir atvers kelią į Dangaus karalystę dvasiniame pasaulyje. Žmonija dvasiškai ir fiziškai įžengs į karalystės, kurios centre yra Dievas, erą. Žmonės pradės pergalės, laisvės, laimės ir vienybės pasaulį, sukurs Dangaus karalystę Žemėje ir Danguje - Dievo kūrinijos idealą. Toks yra principinis požiūris į žmonijos Išganymo istoriją. Aš tikiuosi, kad ateityje Jūs visi gausite šį džiaugsmingą naujos santuokos palaiminimą.
Brangūs lyderiai, gerbiami svečiai, aš dar kartą dėkoju, kad būdami tokie užimti, jūs radote laiko dalyvauti šiame svarbiame susirinkime. Aš tikiu, kad jūs aiškiai suprantate apvaizdinės istorijos kryptį ir todėl tapsite tikrais lyderiais, kuriant taikų pasaulį. Te Dievas palaimina jus ir jūsų šeimas.

Ačiū.

Jei norite daugiau informacijos, kreipkitės į Aistį Vaicekaiską aistiskli@yahoo.com
Iškilus bet kokiems techniniams nesklandumams rašykite jaroslav@unification.lt
Visa medžiaga pateikta šiame puslapyje yra Suvienijimo Judėjimo nuosavybė.
Kopijuoti, platinti be Susivienijimo judėjimo sutikimo DRAUDŽIAMA