Gerbiami sveèiai, Ðeimø Federacijos uþ taikà pasaulyje nariai, ponios ir ponai,
Man labai malonu perskaityti Jums, þymiems vadovams, praneðimà apie tikràjà ðeimà. Kaip þinome, ðeima yra þmogaus gyvenimo lopðys ir taikaus pasaulio pamatas.
Að tikiu, kad ðiame susirinkime mes rasime bûdà, kaip sukurti tikras ðeimas - sveikas ir pulsuojanèias Dievo meile.
Dievas yra absoliutus, vienintelis, nekintantis ir amþinas. Jo valia yra tokia pati. Jeigu þmonës - Adomas ir Ieva bûtø susijungæ su Dievo meile, viskas pasaulyje bûtø uþbaigta ir tobula. Dievo kûrybos pradþia, tikslas ir procesas, kaip ir prieþastis, pasekmë ir kryptis yra absoliutûs.
Chaosas prasidëjo, kai Adomas ir Ieva puolë per savo neiðmanymà. Neiðmanymas ir chaosas pasklido nuo individo á ðeimà, visuomenæ ir pasaulá. Religijos ir Iðganymo apvaizdos uþdavinys yra iðtraukti mus ið nuopolio sferos.
Paskutinëmis dienomis turi ateiti Mesijas ir aiðkiai iðdëstyti absoliuèià, vienintelæ ir nekintanèià prieþastá, kryptá ir pasekmæ, atspindinèià Dievo poþiûrá. Jis apvalys pasaulá nuo neiðmanymo ir chaoso ir sugràþins já á Dievo prieglobstá. Toks yra Dievo valios iðsipildymas.
Jei to nebus, paskutinëmis dienomis visos religijos, filosofinës mokyklos, ideologijos ir tautos nueis á nebûtá. Dabar þmonija stovi ant dvideðimt pirmojo amþiaus slenksèio ir netrukus áþengs á istoriná treèiàjá tûkstantmetá. Ðiuo svarbiu metu að norëèiau perskaityti Jums kalbà "Principinis poþiûris á Iðganymo apvaizdos istorijà", kad mes bûtume geriau pasiruoðæ naujai erai.
Norëdamas tobulø tikra meile pagrástø santykiø tarp Dievo ir þmogaus, Dievas turëjo suteikti þmonëms atsakomybæ pasiekti vienybës su Juo. Jis davë savo ásakymà pirmiesiems protëviams, nes þinojo, kad jie auga link tobulumo. Ásakymas buvo sàlyga, reikalinga tam, kad Jo vaikai paveldëtø patá brangiausià dalykà - tikràjà meilæ.
Tikràjà meilæ galima paþinti tik gyvenimo patyrimu ir suvokti vidiniu màstymu. Tikrosios meilës neiðmokstama ið þodþiø, knygø ar filmø. Jà galima pilnai patirti tik gyvenime. Adomas ir Ieva, sukurti kûdikiais, turëjo augti ir tobulëti, ágydami tikrø vaikø, tikro brolio ir sesers, tikro vyro ir þmonos ir tikrøjø tëvø ðirdies patyrimà. Tik iðgyvenæs Dievo meilës pilnatvæ þmogus gali tobulai iðpildyti kûrimo tikslà ir tapti idealiu þmogum.
Kiekvienas þmogus trokðta mylimojo, daug vertingesnio uþ save patá. Dievas taip pat nori, kad þmonija, jo meilës objektas, ágytø didþiausià vertæ. Jei þmogus tobulina save ir pasiekia dieviðkumo ir tobulumo, jo vertë yra tokia pat kaip Dievo.
DIEVIÐKASIS TIKROS MEILĖS IDEALAS
Nors Dievas yra absoliutus, Jis negali ágyvendinti tikrosios meilës idealo Pats, nes meilei reikia objekto - mylimojo. Reikëtø pabandyti suprasti santyká tarp Dievo tikrosios meilës ir þmonijos tikrosios meilës, - kur ta meilë prasideda ir kaip pasiekia tobulumo. Kas atsitiktø, jei Dievas nebûtø pasirinkæs þmoniø bûti absoliuèiu tikros meilës objektu, o siektø ágyvendinti savo meilës idealà kokiu nors kitu bûdu? Tokiu atveju, Dievas ir þmogus ieðkotø tikros meilës idealo skirtingose vietose, su skirtinga motyvacija ir tikslu. Dievas imtø pildyti savo meilës idealà su aukðtesnëmis bûtybëmis nei þmonës, kita vertus, þmonijos meilës idealas neturëtø jokio tiesioginio ryðio su Dievu.
Vis dëlto Dievas, absoliutus tikros meilës subjektas, sukûrë þmones bûti Jo tikros meilës partneriais. Vadinasi, Dievas gali ágyvendinti tikros meilës idealà tiktai su þmoniø pagalba. Dievo kûrybos tikslas iðsipildys idealiame pasaulyje, kur Dievas ir þmonija susivienys absoliuèioj meilëj. Þmonës Dievui yra pats nuostabiausias meilës objektas. Jie vieninteliai visoj kûrinijoj atspindi Dievo prigimtá. Jie gimsta kaip matomas nematomo Dievo kûnas. Pasiekæs tobulumo þmogus tampa Dievo ðventove, matomu, realiu kûnu, kur Dievas gali laisvai ir ramiai gyventi.
Pilnas dieviðkasis tikros meilës idealas yra realizuojamas þmonijoje - vertikaliuose tëvo - vaiko santykiuose.
Dievas sukûrë Adomà pirmiausia. Jis vienu metu turëjo bûti Dievo sûnûm ir realiu Paties Dievo kûnu. Vëliau Dievas sukûrë Ievà - Adomo meilës objektà, kad kartu jie iðpildytø horizontalios meilës idealà, t.y. santuokinæ meilæ. Ieva turëjo bûti Dievo dukra.Kaip nuotaka ji turëjo ákûnyti Dievo horizontalià meilæ.
Kai tobulas Adomas ir Ieva pasiekia savo pirmosios meilës pilnatvæ Dievo palaimintoj santuokoj, Dievas taip pat iðgyvena susitikimà su savo nuotaka, nes dieviðkasis absoliuèios meilës idealas nusileidþia vertikaliai ir susijungia su idealia Adomo ir Ievos santuokine meile, turinèia horizontalø pobûdá. Tikroji Dievo meilë ir tikroji þmonijos meilë, nors ateina ið skirtingø krypèiø, vertikalios ir horizontalios, susijungia ir pasiekia tobulumo tame paèiame taðke.
KODĖL DIEVUI REIKIA ÞMONIJOS
Dievo kûrybos aktas buvo neiðvengiamas. O kûrinys be tikslo neásivaizduojamas. Dievui reikëjo kûrinijos dël vienos vienintelës prieþasties: pasiekti tikros meilës idealo. Dievas sukûrë gyvybæ nuo paèiø primityviausiø formø iki þmogaus pagal dualumo principà - subjektas ir objektas, teigiamas ir neigiamas, idant suformuotø abipusius santykius pagal meilës idealà. Kûriniø ir Dievo meilës idealai nëra atskiri ar skirtingi. Kûrimo principas veikia taip, kad Dievo meilë taptø tobula þmoniø pasaulyje, tobuloje vyro ir moters meilëje. Todël pradþioje Dievas sukûrë vienà vyrà ir vienà moterá, Adomà ir Ievà.
Kûrimo tikslas reikalavo, kad Adomas ir Ieva laikytøsi Dievo ásakymo ir pasiektø tikro vyro ir tikros moters tobulumo. Susijungæ tikroje dieviðkoje meilëje jie turëjo tapti tikrais sutuoktiniais. Ið ðios meilës gimus sûnums ir dukroms, jie bûtø tapæ Tikrais Tëvais ir gyvenæ laimingai. Jei Adomas ir Ieva bûtø tapæ tobulais tikroje meilëje, jie bûtø iðpildæ Dievo norà turëti realø kûnà. Jiems tapus tobula tikra pora, dieviðkasis absoliuèios meilës idealas bûtø buvæs iðpildytas.
Adomui ir Ievai susilaukus gërio vaikø ir tapus Tikrais Tëvais, Dievas bûtø atsistojæs á Amþinojo Tëvo padëtá ir pasiekæs savo idealo: Dangaus karalystë bûtø vis didëjusi anapusiniame gyvenime dvasiniame pasaulyje, papildoma nesuskaièiuojamø palikuoniø kartø ið fizinio pasaulio.
Bet Adomas ir Ieva, þmonijos protëviai, atskyrë save nuo Dievo. Kai jie buvo iðmesti ið sodo, jie dar neturëjo vaikø. Iðvaræs juos, Dievas negalëjo sekti paskui ir palaiminti jø sutuoktuves. Vadinasi, visa þmoniø rasë kilo ið nevykusiø protëviø. Þmonija iðaugo be jokio tiesioginio ryðio su Dievo meile.
Gerbiamieji lyderiai: ar vaisiaus valgymas galëjo sukelti þmogaus nuopolá? Adomo ir Ievos nuopolis buvo ne kas kita, bet amoralus veiksmas, prieðtaraujantis dieviðkajam tikros meilës idealui. Faktas, kad Adomui ir Ievai reikëjo laikytis ásakymo, rodo jø nebrandumà tuo metu. Kitaip tariant, nuopolis ávyko, kai jie dar tebeaugo. Archangelas, simboliðkai vaizduojamas gyvate, sugundë Ievà suvalgyti gërio ir blogio vaisiø, ir jinai puolë dvasiðkai. Vëliau ji sugundë Adomà (kuris buvo nepakankamai subrendæs ðiam vaisiui), ir jie puolë fiziðkai.
Vienintelë ámanoma fataliðka nuodëmë Edemo sode, kur Adomas ir Ieva bendravo su Dievu ir gyveno dþiaugsme, galëjo bûti neteisëtos meilës nuodëmë. Pirmas meilës aktas tarp þmonijos protëviø turëjo suteikti meilës pilnatvës jausmà paèiam Dievui ir paþymëti pradþià ðventës, kuri tæstøsi per istorijà, pilna svaiginanèio dþiaugsmo ir palaiminimø Dievui, Adomui ir Ievai, ir visai visatai. Jø vedybos turëjo bûti dþiaugsmingiausias ávykis, kurio dëka Dievo meilë, gyvenimas ir kraujo linija ásitvirtintø þmonijoje. Taèiau visai prieðingai, Adomas ir Ieva prisidengë apatines savo kûno dalis ir pasislëpë tarp medþiø, drebëdami ið baimës. Nusikalsdami dangiðkajam ásakymui, jie pradëjo amoralius santykius, kurie tapo melagingos meilës, melagingo gyvenimo ir melagingos kraujo linijos pamatais.
Visi þmonës, Adomo ir Ievos palikuonys, gimsta su gimtàja nuodëme. Po nuopolio kieviename þmoguje yra sielos ir kûno konfliktas, o visuomenë yra pilna sugedusios meilës; þmonës elgiasi prieðingai savo pradinës prigimties norams.
ATSAKOMYBĖ UÞ MEILĘ
Pagal meilës idealà, visi meilës santykiai gyvûnø ir augalø pasaulyje yra tik dauginimuisi. Þmonës èia sudaro vienintelæ iðimtá. Jie, kaip kûrinijos vieðpaèiai turi ypatingà privilegijà - laisvai mëgautis meilës santykiais. Dievas palaimino ir padovanojo begaliná meilës dþiaugsmà savo sûnums ir dukroms. Vienok tikroji Dievo duota laisvë reikalauja þmogaus atsakingumo. Kiek sumaiðties ir þalos gali pridaryti þmogus, be atsakomybës laisvai naudodamasis meile! Aukðèiausio þmogaus meilës idealo ámanoma pasiekti tik prisiimant atsakomybæ uþ meilæ.
Ðioje atsakomybëje glûdi trys aspektai: pirmas, tapti tikros meilës mokytoju, bûti dëkingu Dievui uþ laisvæ mylëti ir mokëti kontroliuoti save. Atsakomybæ uþ savo meilës santykius reikia prisiimti ne vien todël, kad to reikalauja ástatymas ar visuomenës nuostatos. Ji turi pasireikðti kaip sàmoninga savikontrolë ir ryþtas gyvenimà lemianèiame vertikaliame santykyje su Dievu.
Antras aspektas, atsakomybë savo meilës objektui. Þmonës ið prigimties nenori dalintis savo sutuoktinio meile su kitais. Horizontali sutuoktiniø meilë, skirtingai nuo vertikalios tëvø ir vaikø meilës, praranda tobulumo potencialà, kai tik yra padalinama, nes kûrimo principas reikalauja, kad vyras ir þmona taptø vienu kûnu absoliuèioj meilëj. Sutuoktiniai turi meilës atsakomybæ - pilnai pasiðvæsti vienas kitam.
Treèias aspektas, - atsakomybë vaikams. Tëvø meilë yra vaikø pasididþiavimo ir laimës pagrindas. Visi vaikai norëtø gimti ið pilnos ir absoliuèios savo tëvø vienybës tikroje meilëje ir bûti uþauginti tokioje meilëje. Pati didþiausia tëvø atsakomybë yra ne tik rûpintis savo vaikais iðoriðkai, bet sukurti tikros meilës aplinkà, kurioje vaikai galëtø dvasiðkai vystytis. Ðtai kodël ðeima yra tokia svarbi. Kasdienio tikrø vaikø, tikrø broliø ir seserø, tikrø sutuoktiniø ir tikrø tëvø ðirdies patyrimo negausime niekur kitur, kaip tik tikrojoje ðeimoje.
Jei Adomas ir Ieva bûtø tapæ tikros meilës sutuoktiniø pora su Dievu centre, Dievas bûtø gyvenæs Adomo kûne ir mylëjæs Ievà. Dar daugiau, Adomas ir Ieva bûtø tapæ Tikraisiais tTëvais, realiai ákûnijanèiais Dievà, ir tapæ geros meilës, gero gyvenimo ir geros kraujo linijos versme.
Puolæ Adomas ir Ieva tapo ðëtono kûnu ir pirmàja bloga pora, blogais tëvais ir blogais protëviais. Jø sàjunga pasëjo blogos meilës, gyvenimo ir kraujo linijos ðaknimá.
Ponios ir ponai, koks didelis turëjo bûti Dievo skausmas, kai þmonijos protëviai puolë ir sugriovë tikros meilës idealà! Uþuot gyvenæ kaip Dievo sûnûs ir dukros, þmonës net neþino, kad Dievas yra jø pirmasis tëvas.
Kol Jo sûnûs ir dukros tarnavo ðëtonui, Dievas dirbo vardan Iðganymo. Net didþiausiame skausme Dievas rûpinosi Iðganymo apvaizda, nes Jis yra absoliutus kaip ir Jo kûrimo idealas. Dieviðkasis Iðganymo planas yra atstatymo planas arba bûdas sugràþinti prarastà kûrimo tikslà tikros meilës pagalba. Iðganymo apvaizda taip pat yra atkûrimo apvaizda.
DIEVIÐKOSIOS APVAIZDOS ESMĖ
Remiantis ðiuo teiginiu, Iðganymo apvaizdos svarbiausias tikslas yra atkurti pirmapradþio vaiko, kuris iðpildytø kûrimo idealà. sëklà. Gyvenimas ir kraujo linija, prasidëjusi nuo suvedþiotojo ðëtono, turi bûti iðvalyta. Iðganymo apvaizdos esmë yra paruoðti Tikrojo Tëvo, Iðganytojo, vieningo su Dievo tikra meile, gyvenimu ir kraujo linija,gimimà.
Þmonijos protëviai, nesugebëjæ iðpildyti savo atsakomybës, paveldëjo ðëtono kraujà ir tapo jam pavaldûs, todël Dievas nebegalëjo ásikiðti ir sugràþinti þmones á pradinæ padëtá. Dar daugiau, Dievas negali nei besàlygiðkai priimti þmoniø, pasirinkusiø bûti su blogu archangelu, nei nubausti jø. Todël Dievas pasirenka centriná asmená ir pastato já á gero archangelo padëtá. Pirmas priimdamas smûgá, tas asmuo sumoka atpirkimo kainà uþ tai, kas buvo prarasta. Ðëtonas puola pirmas, bet visada pralaimi. Puikus pavyzdyus yra Pirmasis, Antrasis ir Treèiasis (Ðaltasis) pasauliniai karai. Tie, kurie puolë pirmi, pralaimëjo.
Atstatymo apvaizdos poþiûriu, labai svarbus yra motinos ir sûnaus bendradarbiavimas. Taip buvo Jokûbo, Mozës ir Jëzaus laikais. Savo apvaizdoje Dievas stengësi atskirti þmones nuo ðëtoniðko gyvenimo ir kraujo linijos per motinos, kuriai reikëjo iðpildyti Ievos atsakomybæ, ir antrojo ðeimos sûnaus bendradarbiavimà.
Dievas negali turëti tiesioginiø santykiø su pirmuoju sûnumi, nes pirmasis sûnus yra kraujo ryðiais susijæs su ðëtonu, kuris po nuopolio pirmas uþvaldë þmonijà. Dievas atstatinëjo gerà kraujo linijà, paðaukdamas antràjá sûnø, atstovaujantá gërio pusæ, atneðti atnaðà. Bûdavo sudaroma situacija, kur pirmasis sûnus, atstovaujantis blogá, turëtø paklusti antrajam sûnui.
Adomo ðeimoje Dievas iðsirinko antràjá sûnø Abelá, kuris turëjo suvaldyti Kainà. Ieva, nors ir puolusi, galëjo padëti sukurti vienybæ tarp dviejø broliø. Taèiau Kainas nuþudë Abelá (Pradþios knyga 4:8) ir neiðpildyta Iðganymo apvaizda buvo pratæsta.
Nojaus laikais buvo reikalinga tokia pat motinos ir sûnaus bendradarbiavimo formulë. Bet jokio prasmingo bendradarbiavimo nebuvo iki Rebekos ir Jokûbo.
Þmogaus nuopolá sukëlë trys bûtybës: Adomas, Ieva ir archangelas. Archangelas sugundë Ievà, sukeldamas dvasiná nuopolá, ir vëliau Ieva sugundë Adomà, sukeldama fiziná nuopolá. Jie atsuko savo nugaras Dievui ir puolæs archangelas tapo Ðëtonu. Iðganymo apvaizda yra atstatymo apvaizda ir atstatymo principas gali bûti pritaikytas tik einant 180 laipsniø nuopoliui pireðinga kryptimi.
Dievas prarado Adomà, kuriame buvo tikros meilës ir tikro gyvenimo sëkla, todël Dievui reikëjo surasti sûnø su nauja, nuo ðëtono kaltinimø laisva, sëkla. Lygiai kaip Dievas sukûrë Adomà pirma, Dievas turëjo vël paruoðti sûnø, neturintá jokio ryðio su nuopoliu pagal atstatymo arba atkûrimo apvaizdà. Ant tokio pagrindo laikosi Mesijo atëjimo idëja. Mesijas atmeta nuodemingus ðëtono valdomø þmoniø gyvenimus. Jis ateina kaip tikras þmogus, kuris gali áskiepyti puolusià þmonijà á naujo gyvenimo sëklà. Mesijas ateina ið Dievo kaip antras Adomas, kad iðvaduotø nuo pirmojo Adomo padarytø nuodëmiø. Todël Dievas negali atsiøsti antþmogiðko Mesijo, kuris vien darytø stebuklus.
Kad þemëje gimtø sûnus su Dievo meile ir gyvenimu, pirmiausia turi bûti motina. Motina negali pagimdyti tokio vaiko áprastu bûdu: ji turi pastoti pagal atstatymo formulæ. Visi motinos ir sûnaus bendradarbiavimo atvejai atstatymo apvaizdoje paruoðë sàlygas gimti Dievo sûnui su naujo gyvenimo sëkla be jokiø ðëtono kaltinimø. Sukurdami sàlygas, kurios padëtø iðvengti ðëtono antpuoliø ir suvaldydami pirmàjá sûnø, motina ir sûnus atstato ðëtono pavogtà meilæ, gyvenimà ir linijà.
JOKŪBO PERGALĖS REIKÐMĖ
Apvaizdinius Dievo darbus pasakojanti Biblija talpina daug istorijø, kurias sunku suprasti. Pavyzdþiui, Rebeka apgavo savo vyrà Izaokà ir pirmagimá Esavà ir padëjo antrajam sûnui Jokûbui gauti palaiminimà (Pradþios kn. 27) Dievas buvo ðios motinos ir antrojo sûnaus pusëje, ir nors jø metodai ið pirmo þvilgsnio atrodë neteisingi, Dievas palaimino juos ir jø veiksmus.
Adomo ðeimoje Kainas ir Abelis kovojo ne motinos ásèiose. Jø kova baigësi Abelio, antrojo sûnaus, mirtimi.
Po to sekë Jokûbas. Paveldëjæs daugelio po Abelio gyvenusiø gerø þmoniø nuopelnus, kai tie mokëjo atpirkimà ir aukojosi, Jokûbas pagaliau pasiekë lygá, kuriame ðëtonas pirmà kartà uþvaldë þmonijà. Èia Jokûbui reikëjo susitikti su savo broliu dvyniu, Esavu. Prie Jaboko upës Jokûbas laimëjo dvasinæ pergalæ prieð angelà (Pradþios kn. 32:28). Laimëjæs prieð archangelà atstovaujantá Esavà (Pr. kn 33), Jokûbas buvo palaimintas kaip pirmasis nugalëtojas istorijoje ir gavo vardà "Izraelis". Tuo metu jam jau buvo keturiasdeðimt metø.
Ðëtonas pasëjo netikros meilës sëklà á Ievos ásèias ir ið jos gimë blogas gyvenimas. Dievui reikëjo padaryti motinos ásèias tyromis, kad ið jø galëtø gimti dangaus sûnus. Apvalymo ir atskyrimo nuo ðëtono periodas turëjo prasidëti nuo pastojimo ir tæstis keturiasdeðimt metø. Net pasiekæs pergalës Jokûbas neatitiko ðiø reikalavimø. Tamara buvo didi motina, kuri prisiëmë atsakomybæ iðpildyti ðiuos reikalavimus.
TAMAROS VAIDMUO APVAIZDOJE
Tamara iðtekëjo uþ Ero, vyriausiojo Judo sûnaus (Pr.kn. 38). Eras buvo nedoras Dievo akyse, ir Dievas já numarino. Pagal to meto paprotá, Judas davë Tamarai savo antràjá sûnø, Onanà, kad ðis paþadintø Erui palikuoniø. Onanas, þinodamas, kad Tamaros vaikas nebus jo, iðliejo savo sëklà þemën. Dievui nepatiko jo elgesys, ir dël to Onanas mirë.
Tada Tamara norëjo gauti á vyrus treèiàjá sûnø, Selà, bet Judas nesutiko. Judas galvojo, kad du jo sûnûs mirë dël Tamaros kaltës, todël bijojo netekti Selos, nes tada giminës linija bûtø nutrûkusi.
Tamara buvo ásitikinusi, kad ji privalo pratæsti iðrinktø þmoniø linijà. Ji persirengë prostitute, permiegojo su savo uoðviu Judu ir pastojo. Jos ásèiose buvo dvyniai. Gimdymo metu vienas ið dvyniø sûnø, Zara iðkiðo savo rankà pirmas ir turëjo bûti pirmgimiu. Taèiau jo ranka greit dingo ir antrasis sûnus, Faras, gimë pirmas, uþimdamas vyresniojo brolio pozicijà. Pirmasis ir antrasis sûnus kovojo Tamaros ásèiose ir pozicijø apsivertimas padëjo jiems atsiskirti nuo ðëtono. Tokiomis sàlygomis atstatymas ávyko motinos ásèiose. Tokiu bûdu Mesijas galëjo bûti pradëtas iðrinktøjø þmoniø kraujo linijoje, supamas Izraelio tautos, kuri po dviejø tûkstanèiø metø atsistojo ðalia Romos imperijos. Pergalingas pagrindas, apimantis visà tautà, buvo sukurtas motinos ásèiose, kur galëjo gimti Dievo sûnus. Taip ðv. Mergelë Marija atsirado Dievo apvaizdos pagrindinëje srovëje.
MARIJAI APREIÐKIAMA DIEVO VALIA
Marija, Juozapo suþadëtinë, ið archangelo Gabrieliaus gavo stulbinantá apreiðkimà, kad Mesijas gims ið jos ásèiø(Luk. 1:31). Anais laikais, jei netekëjusi moteris pastodavo, jinai bûdavo uþmuðama. Marija priëmë Dievo valià su absoliuèiu tikëjimu, sakydama:"Ðtai að Vieðpaties tarnaitë; tegul bus man pagal tavo þodá"(Luk. 1:38).
Marija nuvyko pas kunigà Zacharijà, savo didþiai gerbiamà giminaitá. Dievui padedant, Zacharijo þmona Elþbieta buvo nëðèia su Jonu Krikðtytoju. Jinai pasakë Marijai: "Palaiminta tarp moterø ir palaimintas tavo ásèiø vaisius! Ið kur man tai, kad mano Vieðpaties motina aplanko mane?" (Luk. 1:42-43) Ðiais þodþiais ji paliudijo artëjantá Jëzasus gimimà.
Dievas davë Marijai, Zacharijui ir Elþbietai þinoti apie Mesijo gimimà ankðèiau uþ visus kitus. Jø misija vykdyti Dievo valià ir tarnauti Jëzui buvo lemtinga. Zacharijo ðeima leido Marijai apsistoti pas juos. Jëzus buvo pradëtas Zacharijo namuose.
Elþbieta ir Marija buvo pusseserës ið motinos pusës, taèiau pagal Dievo apvaizdà jos laikomos seserimis - Elizabeta - vyresnioji (Kainas) ir Marija - jaunesnioji (Abelis). Elþbieta padëjo Marijai Zacharijo akivaizdoje. Per toká bendradarbiavimà Zacharijo ðeima atpirko vienybës trûkumà tarp motinos ir sûnaus Jokûbo ðeimoje (Pr. 29:30). Tada Jëzus galëjo bûti pradëtas. Pirmà kartà istorijoje ið Dievo paruoðtø ásèiø þemëje galëjo gimti Dievo sûnaus sëkla - Tikrojo Tëvo sëkla. Vienatinis Dievo sûnus, pirmosios Dievo meilës paveldëtojas gimë pirmà kartà þmonijos istorijoje.
Marijai reikëjo padaryti kaþkà, kas negalëjo bûti lengvai suprasta ir toleruojama pagal to meto ástatymus. Marija, Elþbieta ir Zacharijas buvo dvasiðkai sujaudinti. Jie sekë Dievo apreiðkimu ir tikëjo, kad tai buvo Dievo valia ir noras.
Nors Dievo Sûnus gimë þemëje, jam reikëjo apsauginës sienos nuo ðëtoniðko pasaulio. Dievas tikëjosi, kad trys Zacharijo ðeimos nariai sukurs reikiamà apsaugà. Didelis klausimas yra, kaip rimtai jie turëjo paðvæsti save tarnauti Dievo Sûnui ir kaip ilgai jie turëjo iðlikti vieningi.
Biblijoje raðoma, kad Marija pasiliko pas Elþbietà tris mënesius ir gráþo namo (Luk. 1:56). Toliau Biblijoje nëra jokiø uþuominø apie Marijos, Elþbietos ir Zacharijo bendradarbiavimà. Palikus Zacharijo namus, Marijai ir Jëzui prasidëjo sunkumai. Zacharijo ðeima turëjo saugoti Jëzø iki pat galo.
Po kiek laiko Juozapas pastebëjo Marijos nëðtumà. Koks turëjo bûti nustebimas! Marija, jo numylëta suþadëtinë, be jokiø santykiø su juo tapo nëðèia, pabuvusi tris mënesius svetimoje vietoje. Juozapo vietoje bûtø natûralu paklausti Marijà, kieno ðitas kûdikis. Jeigu Marija bûtø viskà atvirai paaiðkinusi jam, kas bûtø atsitikæ? Jei jinai bûtø viskà atskleidusi, giminë galëjo uþsibaigti. Todël Marija paprasèiausiai pasakë, kad ji pastojo nuo Ðventosios Dvasios.
Marijos nëðtumas pasidarë pastebimas ir aplinkiniø kaimø gyventojai suþinojo apie tai. Kas bûtø buvæ, jeigu Juozapas bûtø pasakæs, kad jis èia niekuo dëtas? Juozapas buvo teisingas vyras, jis tikëjo Dievo apreiðkimu ir apgynë Marijà sakydamas, kad nëðtumas yra nuo jo. Nors dël to jie buvo iðjuokiami, Marija iðvengë þiaurios mirties.
Juozapas mylëjo Marijà ir pradþioje gynë jà, taèiau jo ðirdy buvo daug susirûpinimo. Jëzui gimus, Juozapo átarinëjimai apie Jëzaus tëvà dar labiau iðaugo ir jo ðirdis skaudëjo. Kuo Jëzus darësi vyresnis, tuo labiau jø ðirdys nutolo. Dël to daþnai iðkildavo ðeimos problemø. Á Jëzø buvo þiûrima kaip á neteisëtà sûnø. Negaudamas Zacharijo ðeimos paramos ir Juozapo meilës, Jëzus augo, jausdamas neapsakomà vienatvæ ðirdyje.
JĖZUS NETURĖJO NUOTAKOS
Jëzus suvokë savo kaip Mesijo kelià ir sielojosi dël tokiø apgailëtinø aplinkybiø, nes jos rimtai kliudë iðpildyti Dievo valià. Mesijas yra Tikrasis Tëvas. Ðiai misijai iðpildyti jam reikalinga nuotaka. Jëzus turëjo prie pat ðaknø iðrauti puolusià meilæ, kurios pagalba archangelas privertë Ievà, beauganèià kaip Adomo seserá, pulti. Todël Jëzaus nuotaka turëjo tapti archangelo padëtá uþimanèio þmogaus jaunesnioji sesuo. Tokia buvo Zacharijo duktë, Jono krikðtytojo jaunesnioji sesuo. Norint iðpildyti savo misijà pasaulyje, kur ðëtonas yra vieðpats ir valdovas, Jëzui reikëjo absoliutaus tikëjimo pagrindo suformuotos apsaugos. Deja, visas pagrindas aplink já tragiðkai sugriuvo.
To nebûtø ávykæ, jei Zacharijas ir Elþbieta, gavæ apreiðkimà ir paramà ið Dievo, bûtø iðlaikæ absoliutø tikëjimà. Jei jie bûtø iðpildæ savo atsakomybæ, Marija bûtø pasilikusi jø namuose ilgiau nei tris mënesius ir pastoviai palaikiusi ryðius su jais. Dievas iðrinko Zacharijo ðeimà atstovauti visà pasaulá, kad po Jëzaus gimimo jie saugotø, tarnautø ir liudytø apie já kaip Mesijà. Jie turëjo ne tik tarnauti Jëzui kaip Dievo sûnui ir Mesijui su didþiausiu atsidavimu, bet ir suþinoti Dievo valià ið Jëzaus ir sekti juo absoliuèiai. Jonas Krikðtytojas taip pat gimë tam, kad tarnautø Jëzui, ir todël jis turëjo pasirûpinti,kad visi, kuriuos jis vertë atgailauti, tikëtø Jëzumi ir gautø iðgelbëjimà.
Deja, nors Zacharijas, Elþbieta ir Jonas Krikðtytojas pradþioj paliudijo, kad Jëzus yra Dievo sûnus, nëra jokiø árodymø, kad jie bûtø tarnavæ jam, kaip pridera. Gerbiamas kunigas Zacharijas liko vien stebëtoju. Jonas Krikðtytojas veikë atskirai nuo Jëzaus. Ðios aplinkybës atstûmë þmones nuo Jëzaus ir padarë jo kelià labai sunkiu. Kai Zacharijo ðeima prarado tikëjimà Jëzumi ir ëmë þiûrëti á já tik þmogiðkomis akimis, jie jau nebegalëjo padëti jam surasti nuotakà.
Atkreipkime dëmesá, kad Juozapo ir Marijos santykiai turëjo átakos Jëzui. Marija turëjo atstatyti Ievos ir Tamaros padëtá atpirkimo bûdu, todël ji turëjo iðlikti Juozapui tik suþadëtine. Apvaizda reikalavo, kad jie nebûtø vyru ir þmona. Dievas norëjo kad tarp jø nebûtø lytiniø santykiø nei prieð, nei po Jëzaus gimimo. Juozapas mylëjo Marijà ir Jëzui gimus, taèiau Marija turëjo norëti atsiskirti nuo jo, kad galëtø uþauginti Jëzø kaip Dievo sûnø.
Tikrovëje tai nebuvo lengva padaryti. Marija gyveno su Juozapu kaip þmona, nors jos pradinë siela ir prieðinosi. Jie susilaukë vaikø, o tai buvo Ievos klaidos pakartojimas. Ðëtonas paglemþë juos. Visi, turëjæ ginti Jëzø, pasidavë ðëtono átakai - jo tëvas, motina, Abelio tipo broliai (Jonas Krikðtytojas ir jo broliai) ir Kaino tipo broliai (Juozapo vaikai).
JĖZUS, ÞMOGIÐKOMIS AKIMIS ÞIŪ;RINT
Kai þmogus pakliûva á ðëtono átakà, jis praranda dvasinæ paramà ir ákvëpimà. Pasitikëjimas Dievu, dëkingumo jausmas dingsta. Á viskà pradedama þiûrëti þmogiðkai. Marija nepadëjo Jëzui vedybø klausimu. Ji netgi prieðinosi joms. Bûtent dël ðios prieþasties Jëzus nesutiko savo nuotakos ir negalëjo tapti Tikruoju Tëvu; ir buvo priverstas eiti kryþiaus keliu.
Jëzaus þodþiai per vestuves Kanoje "O kas man ir tau, moterie" yra jo skundas motinai, kuri padëdavo svetimø þmoniø vestuvëse, bet atsisakë padëti savo sûnui surasti nuotakà, kurios reikalavo apvaizda. Dabar galime suprasti, kodël Jëzus paklausë "Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?" (Mt 12:48)
Sutikæs Marijos, Zacharijo, Elþbietos ir pagaliau Jono Krikðtytojo pasiprieðinimà, Jëzus prarado viltá, kad ðie þmonës padës jam iðpildyti jo misijà. Jëzus paliko savo namus, norëdamas pradëti Iðganymo apvaizdà ant naujo dvasinio pamato.
Neturëdamas nei ðeimos, nei namø, Jëzus dejavo:"lapës turi savo urvus, padangiø paukðèiai turi lizdus, tiktai Þmogaus sûnus neturi net akmens galvai priglausti." (Mt.8:20) Praradæs ðeimos pagrindà, Jëzus bandë já pakeisti kitu. Tai truko tris metus.
Pabaigoj, kai þmonës nebetikëjo ir apaðtalai nusisuko, Jëzus priëmë ðëtono smûgá. Pagrindas sugriuvo ir Jëzus nuëjo kryþiaus keliu. Pagal pradiná planà, Jëzus atëjo á þemæ kaip Mesijas, kad duotø palaiminimà savo apaðtalams ir visai þmonijai. Jis turëjo pastatyti Dangaus karalystæ, kur nebûtø nuodëmiø. Dël labai maþo aplinkiniø tikëjimo, Jëzus negavo nuotakos, netapo Tikruoju Tëvu ir negalëjo uþbaigti savo misijos. Todël paþadëjo sugráþti.
Biblija sako: "Kà suriðite þemëje, bus suriðta ir danguje, kà atriðite þemëje, bus atriðta ir danguje." Að kalbu ðià tiesà apie Jëzø ir Marijà taip aiðkiai tam, kad iðlaisvinèiau juos, nors tai ir nepatinka Katalikø ir Protestantø baþnyèioms.
TIKRŲJŲ TĖVŲ IDEALO IÐPILDYMAS
Vieðpats ateina antrà kartà, kad tobulai iðpildytø dieviðkàjà atstatymo apvaizdà, neuþbaigtà Jëzaus. Kitaip tariant jis gimsta kaip pirmapradþio tikro vaiko sëkla iðpildyti kûrimo idealà. Jis ateina uþbaigti Tikrøjø Tëvø, kurie yra Dievo tikros meilës, tikro gyvenimo ir tikros kraujo linijos ðaltinis, idealo. Jis ateina pergalingos Dievo apvaizdos iki Jëzaus dëka. Jis taip pat perima pergalingà Jëzaus gyvenimo pagrindà ir suranda nuotakà, kurios Jëzus negalëjo surasti. Kartu su ja jie tampa Tikraisiais Tëvais þmonijai iðgelbëti.
Laimindami naujas santuokas, kurios perduos pradinæ Dievo kraujo linijà, Tikrieji Tëvai iðgelbës visà þmonijà. Þmonës taps tikromis asmenybëmis, áskiepydami save á Dievo tikrà meilæ, tikrà gyvenimà ir tikrà kraujo linijà. Mesijas sukurs tikrà ðeimà, nuo kurios prasidës Dangaus karalystë þemëje. Tarptautinës ðventos santuokos pradeda naujà giminæ Vieðpaèiui atëjus antrà kartà.
Didelës pasaulinës ðeimos lygyje Vieðpats atperka viskà, kas buvo prarasta Adomo ðeimoje - tikro vyresniojo sûnaus, tikrojo tëvo ir tikro karaliaus titulus, kurie turëjo bûti ágyti Adomo ðeimoje. Jis pertvarkys ðá pasaulá á Dievo valdomà Dangaus karalystæ þemëje, ir atvers kelià á Dangaus karalystæ dvasiniame pasaulyje. Þmonija dvasiðkai ir fiziðkai áþengs á karalystës, kurios centre yra Dievas, erà; þmonës pradës pergalës, laisvës, laimës ir vienybës pasaulá, sukurs Dangaus karalystæ þemëje ir Danguje - Dievo kûrinijos idealà. Toks yra principinis poþiûris á Iðganymo istorijà. Að tikiuosi, kad ateityje Jûs visi gausite ðá dþiaugsmingà naujos santuokos palaiminimà.
Brangûs lyderiai, gerbiami sveèiai, að dar kartà dëkoju, kad bûdami tokie uþimti, jûs radote laiko dalyvauti ðiame svarbiame susirinkime. Að tikiu, kad jûs aiðkiai suprantate apvaizdinës istorijos kryptá ir todël tapsite tikrais lyderiais, kuriant taikø pasaulá. Te Dievas palaimina Jus ir Jûsø ðeimas.
Aèiû.