<< Atgal

II dalis

2 skyrius
Mozė ir Jėzus atkūrimo apvaizdoje

Biblijoje slypi daug paslapčių apie Dievo vykdomą išganymo darbą. Juk parašyta: „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams.“^{1(Am 3,7)} Tačiau žmonės, nepažindami Dievo apvaizdos principo, negalėjo įžvelgti Biblijoje slypinčių paslapčių. Biblinis pasakojimas apie pranašo gyvenimą nėra tiesiog istorinis metraštis. Tikriau sakant, per pranašo gyvenimo kelią, Biblija puolusiems žmonėms apreiškia kelią, kuriuo jiems reikia eiti. Tad mes konkrečiai patyrinėsime, kaip Dievas nustatė apvaizdos kelią Jokūbui ir Mozei, tapusiais pavyzdžiu Jėzaus keliui, vedančiam į žmonijos išganymą.

1 Pavyzdinis keliai Šėtonui parklupdyti

Mes sužinojome, kad Izaoko šeimos atkūrimo apvaizdoje Jokūbas buvo pagrindinė figūra, paklojusi esminį pamatą. Jis užtikrino Abelio padėtį ir siekė priversti Šėtoną paklusti ir įgyvendinti atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti. Visas Jokūbo kelias tapo pavyzdiniu keliu Mozei ir Jėzui. Jėzus atėjo sutramdyti Šėtoną esminėmis sąlygomis. Iki Jėzaus Mozė vaikščiojo Šėtono sutramdymo keliu, o tai buvo kaip tik tas kelias, kuriuo Jėzus turėjo eiti. O dar anksčiau Dievas nukreipė Jokūbą eiti keliu, kuris buvo Jėzaus kelio simbolis. Be to, Jokūbo kelias yra pavyzdys tos krypties, kuria izraelitai ir visa žmonija turi eiti, kad parklupdytų Šėtoną ir pasiektų atkūrimo apvaizdos tikslą.

1.1 Kodėl Jokūbo ir Mozės keliai buvo nustatyti kaip Jėzaus kelio pavyzdžiai

Atkūrimo apvaizdos tikslas laikomas pasiektu tada, kai žmonija priverčia Šėtoną paklusti ir tampa jo šeimininku. Jie privalo tai padaryti atlikdami jiems patikėtą atsakomybės dalį. Jėzus, kaip Mesijas ir tikrasis žmonijos protėvis, atėjo padėti visiems tikintiems žmonėms priversti Šėtoną savo noru jiems paklusti. Jis pats pirmasis parodė kelią kaip priversti Šėtoną paklusti ir nuo tada visiems tikintiems žmonėms parodė sektiną kelią.

Šėtonas, kuris nuolankiai nepaklūsta net pačiam Dievui, jokiu būdu nesirengia pasiduoti Jėzui, o tuo labiau paprastiems tikintiesiems. Todėl, Dievas, prisiimdamas atsakomybę už žmones, kuriuos sukūrė, pašaukė Jokūbą ir per jį simboliškai parodė mums kaip priversti Šėtoną paklusti.

Mozė galėjo sutramdyti Šėtoną sekdamas pavyzdiniu keliu, kurį jam simboliškai atskleidė Jokūbo kelias. Savo kelyje Mozė išplėtojo šį simbolinį kelią iki įvaizdžio lygmens. Panašiai ir Jėzus vadovaudamasis Mozės keliu iš esmės sutramdė Šėtoną. Sekdami Jėzaus pėdomis, tikintys žmonės irgi gali priversti Šėtoną paklusti jiems ir jį valdyti. Kada Mozė pasakė: „Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums pažadins pranašą kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis jums sakys, “^{2(Apd 3,22)} jis turėjo omenyje Jėzų. Vėliau ir Jėzus atsidurs panašioje į Mozės padėtyje ir eis Mozės pavyzdiniu keliu tam, kad visame pasaulyje apvaizda atkurtų Kanaaną – Dievo karalystę. Jėzus yra pasakęs: Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.“ ^{3(Jn 5,19)}. Tuo jis norėjo pasakyti, kad jis eina pavyzdiniu keliu, kurį Dievas apreiškė jam per Mozę. Taigi, Mozė tapo Jėzaus provaizdžiu.

1.2 Jokūbo kelias kaip sektinas pavyzdys Mozės ir Jėzaus keliams

Jokūbas buvo pirmeivis, nutiesęs kelią kaip sutramdyti Šėtoną. Šis kelias yra priešingas tam, kuriuo ėjo Šėtonas, kad ištvirkintų žmoniją. Mozė ir Jėzus ėjo šiuo keliu sekdami Jokūbo pavyzdžiui. Tad šiame skirsnyje panagrinėkime šiuos visus kelius.

(1) Pirmieji žmonės buvo visiškai pasiryžę laikyti Dievo įsako neragauti užginto vaisiaus, tačiau jie nupuolė ir jų gyvybei grėsė pavojus, kai puolęs arkangelas juos sugundė. Taigi Jokūbas siekdamas atkurti Kanaaną šeimos lygmenyje – tai yra, grįžti į Kanaaną su šeima ir turtu ir ten pakloti pamatą Mesijau priimti – rizikuodamas gyvybę jis turėjo paimti viršų kovoje su angelu, kuris buvo Šėtonas. Jokūbas žūtbūt siekė išlaikyti šį išmėginimą imtynėse su angelu prie Jaboko brastos. Jis laimėjo ir buvo pavadintas Izraeliu. ^{4(Pr 32,25-28)} Šitaip Dievas išmėgino Jokūbą atsiuntęs jam angelą kaip Šėtoną. Tuo Dievas siekė ne vargo Jokūbui suteikti, o padėti jam užsitikrinti Abelio padėtį ir užbaigti savo šeimos atkūrimą išlaikius mėginimą valdyti angelą. Be to, kadangi angelas vaidino pagrindinį vaidmenį per šį išmėginimą, jis kartu atvėrė kelią angelų pasauliui atkurti.

Tuo tarpu Mozė, pirma nei jis galėjo vesti izraelitus į Kanaaną ir taip užbaigti Kanaano tautos atkūrimą, iš pradžių turėjo išlaikyti pavojingą išmėginimą, kuriuo Viešpats mėgino jį nužudyti. ^{5(Iš 4,24 )} Mes turime suprasti, kad taip Dievas išbando žmones, nes Jis juos myli. Jeigu Šėtonas, o ne Dievas siųstų tokius išmėginimus ir žmonės jų neišlaikytų, jie taptų Šėtono aukomis. Panašiai ir Jėzus turėjo išlaikyti jam skirtą išmėginimą, kad galėtų visame pasaulyje atkurti Kanaaną – tai yra, nuvesti žmoniją į Dangaus karalystę žemėje. Jis grūmėsi su Šėtonu rizikuodamas gyvybę, kai keturiasdešimt dienų pasninkavo ir buvo velnio gundomas dykumoje. ^{6(Mt 4,1-11)}

(2) Kadangi mūsų prigimtis tapo puolusi, Šėtonui išniekinus mūsų kūną ir dvasią, Jokūbas privalėjo įvykdyti atitinkamą sąlygą, kad tai panaikintų. Kad atkurtų Abelio padėtį atlygio sąlygai įvykdyti ir puolusiai prigimčiai panaikinti, Jokūbas už duoną ir lęšių sriubą ^{7(Pr 25,34)}, simbolizavusius kūną ir dvasią, nusipirko iš Ezavo pirmagimystę. Siekdamas pakartoti tokį kelią Mozės laikais, Dievas pamaitino žmones mana ir putpelėmis ^{8(Iš 16,13)}, kurios irgi simbolizuoja kūną ir dvasią, ir taip sustiprino jų dėkingumą Jam ir sutvirtino jų įsitikinimą, jog jie yra išrinktoji tauta. Tokia sąlyga Dievas norėjo, kad žmonės paklustų Mozei ir išpildytų atlygio sąlygą panaikindamas puolusią prigimtį tautiniu lygiu.

Jėzus yra pasakęs: „Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė… Iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!” ^{9(Jn 6,49-53)}. Šiais žodžiais patvirtindamas, jog ji ėjo sekdamas Mozės pavyzdiniu keliu, Jėzus kartu norėjo pasakyti, kad visa puolusioji žmonija taps viena su juo kūnu ir dvasia. Ištikimai sekdama Jėzumi ir susivienydama su juo, kuris tuomet buvo Jono Krikštytojo padėtyje ^{10(plg. Mozė ir Jėzus, 3.2.1)}, žmonija būtų atlikusi pasaulinę atlygio sąlygą pašalinti puolusią prigimtį. Uoliai tarnaudami Jėzui kaip Mesijui žmonės turėjo atkurti savo pirminę prigimtį.

(3) Dėl Nuopuolio Šėtonas išniekino net žmogaus kūną. Jokūbo kūnas buvo pašventintas gyvenime gautu palaiminimu. Po mirties jo kūno parengimas irgi įvykdė apvalymo sąlygą: jis buvo balzamuojamas keturiasdešimt dienų. ^{11(Pr 50,3)}. Mozės atveju arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl tinkamo Mozės kūno parengimo ^{12(Jud 9)}. Mes žinome, kad valdžios nuostabai Jėzaus kūnas dingo ir kapas liko tuščias. ^{13(Mt 27,62-28,15)}

(4) Nuopuoliu Šėtonas ištvirkino pirmuosius žmonijos protėvius jų augimo metu. Siekdamas atlygiu apvalyti žmones nuo šio išniekinimo, Dievas nustatė tam tikrais skaičiais, tokiais kaip trys, pagrįstas sąlygas, simbolizuojančias augimo metą. ^{14(plg. Periodai 2,4)}. Kada Jokūbas pradėjo savo kelionę iš Harano į Kanaaną, iš pradžių buvo trijų dienų periodas Šėtonui atskirti, o tik paskui Labanui buvo pranešta, kad Jokūbas pabėgo. ^{15(Pr 31,22)}. Kada Mozė vedė žmones iš Egipto į Kanaaną, iš pradžių jie turėjo nueiti trijų dienų kelią. ^{16 (Iš 5,3)} Jozuė apsistoji trims dienoms prie Jordano upės ir tik paskui persikėlė per ją. ^{17(Joz 3,2)} Kada Jėzus pradėjo pasaulinį dvasinį kelią atkurti Kanaaną, jis tris dienas praleido kape. ^{18 (Lk 18,33)}

Jokūbas turėjo dvylika sūnų ^{19(Pr 35,22)} kad savo kartoje (horizontaliai) per atlygį atkurtų atlygio sąlygas, (vertikaliai) susidariusias per dvylika kartų nuo Nojaus iki Jokūbo ir papuolusias Šėtono valdžion. Mozės laikais buvo dvylika giminių ^{20(Iš 24,4)}, o Jėzus dėl panašių priežasčių turėjo dvylika mokinių. ^{21(Mt 10,1)} Siekiant įvykdyti atlygio sąlygą ir atskirti Šėtoną nuo per septynias dienas sukurtos Dievo kūrinijos, kurią Šėtonas išniekino, Jokūbo namuose buvo septyniasdešimt žmonių ^{22(Pr 46,27)}, septyniasdešimt seniūnų Mozės laikais ^{23(Iš 24,1)} ir septyniasdešimt Jėzaus pasekėjų ^{24(Lk 10,1)}, kurie visi suvaidino pagrindinius, Dievo apvaizdos lemtus vaidmenis jiems skirtose srityse.

(5) Lazda, naikinanti blogį, vedanti keliu ir suteikianti paspirtį į ją pasirėmus, yra Mesijo simbolis. ^{25(plg. Mozės ir Jėzus, 2.2.2.2)} Jokūbas persikėlė per Jordaną ir įžengė į Kanaaną pasiremdamas lazda. ^{26(Pr 32,10)} Tai pranašavo, kad vieną dieną puolusioji žmonija, sekdama Mesiju – naikindama blogį, vadovaudamasi jo mokymu ir pavyzdžiu, ir priklausydama nuo jo – persikels per nuodėmingo pasaulio vandenis ir pasieks idealaus pasaulio krantą. Mozė vedė izraelitus perskirdamas Raudonąją jūrą lazda. ^{27(Iš 14,16)} Jėzus per Antrąjį Atėjimą geležine lazda, simbolizuojančia jį patį, ves žmoniją per audringus šios puolusio pasaulio vandenis į Dievo idealo krantą. ^{28(Apr 2,27), (Apr 12,5)}

(6) Ievos nuodėmė ateinančioms žmonių kartoms įdiegė nuodėmės šaknį, kuri ėmė davė vaisių Kainui nužudžius savo brolį Abelį. Kadangi motina ir sūnus leido Šėtonui įeiti į juos ir duoti nuodėmės vaisių, motina ir sūnus turi bendromis pastangomis per atlygį atsiskirti nuo Šėtono pagal atkūrimo principą. Jokūbas nebūtų galėjęs gauti palaiminimo ir atsiskirti nuo Šėtono be uolios savo motinos paramos ir išmintingo patarimo. ^{29(Pr 27,5-17, 42-45)} Jei ne motinos pagalba, Mozė nebūtų išvengęs mirties ir nebūtų galėjęs vykdyti Dievo valią. ^{30(Iš 2,2)} Galiausiai Marija išgelbėjo Jėzaus gyvybę pabėgdama kartu su juo į Egiptą, nes karalius Erodas ieškojo kūdikio norėdamas jį nužudyti. ^{31(Mt 2,13)}

(7) Pagrindinis asmuo, kuriam patikėta Dievo valia apvaizdoje, privalo grįžti iš Šėtono pasaulio į Dievo pasaulį. Štai kodėl Jokūbas keliavo iš Harano, šėtoniškojo pasaulio, į Kanaaną ^{32(Pr 31-33)}, o Mozė iš Egipto atvyko į pažadėtąją Kanaano žemę. 33(Iš 3,8) Jėzus, radęs prieglobstį Egipte iškart po savo gimimo ^{34(Mt 2,14-15)}, grįžo į Galilėją.

(8) Galutinis atkūrimo apvaizdos tikslas yra išrauti Šėtoną su šaknimis. Tai simbolizuodamas Jokūbas užkasė stabus po ąžuolu prie Sichemo. ^{35(Pr 35,4)} Mozė, pagriebęs aukso veršį, įmetė į ugnį, sutrynė į dulkes, išbėrė į vandenį ir pagirdė juo izraelitus. ^{36(Iš 32,20)} Jėzus atėjo sunaikinti šį nuodėmingą pasaulį, kad savo žodžiais ir galia sutramdytų Šėtoną. 3^{7(plg. Eschatologija, 3.2.2)}

2 Atkūrimo apvaizda Mozei vadovaujant

2.1 Mozės vedamos apvaizdos apžvalga

Mozės vedama atkūrimo apvaizda buvo kuriama ant pamato Mesijui, pakloto Abraomo šeimoje. Visgi Principui buvo reikalingas pats Mozė, kad paklotų pamatą Mesijui per atlygį atkurdamas tikėjimo ir esmės pamatą. Pasikeitus pagrindiniam apvaizdos asmeniui, naujas pagrindinis asmuo apvaizdos valią gali paveldėti tik iš pradžių atlikęs savo paties panašią pareigą. Be to, šiuo atveju pamatą reikia kloti iš naujo, nes apvaizdos užmojis nuo šeimos išsiplėtė iki tautos. Kaip matysime vėliau, Mozės vedamoje atkūrimo apvaizdoje, atlygio sąlygos, reikalingos šiems pamatams pakloti, būti visiškai kitokios nei anksčiau.

2.1.1 Tikėjimo pamatas

Pagrindinis asmuo tikėjimo pamatui atkurti

Mozė buvo pagrindinis asmuo tikėjimo pamatui atkurti. Tikėjimo pamatą reikėjo pakloti iš naujo tam, kad būtų galima pradėti grįžimą į pažadėtąją Kanaano žemę praėjus keturiems šimtams vergijos metų, patirtų dėl Abraomo klaidos atnašaujant simbolinę auką.

Pirma, Mozei buvo pavesta atstovauti Dievui, veikti Jo vardu. Dievas pasakė Mozei, kad jis turės būti Dievu Aaronui. ^{38(Iš 4,16)} Jis taip pat sakė: „Žiūrėk, padariau tave tarsi Dievu faraonui, o tavo brolis Aaronas bus tavo pranašas.” ^{39(Iš 7,1)}

Antra, Dievas iškėlė Mozę, kuris yra pranašiškas Jėzaus pirmtakas. Dievas liepdamas Mozei būti tarsi Dievu Aaronui ir faraonui iškėlė jį kaip Jėzaus, vienintelio Dievo įsikūnijimo (incarnation), pirmtaką. Tapdamas Jėzaus pirmtaku, Mozė nutiesė kelią, kuriuo vieną dieną turėjo eiti Jėzus. Tarsi Jonas Krikštytojas po jo ^{40(Jn 1,23)}, Mozė turėjo ištiesinti Jėzui kelią.

Kaip Jokūbo palikuonis, paklojęs pamatą Mesijui, Mozė galės būti pagrindiniu asmeniui Atkūrimo apvaizdos amžiuje. Šiame apvaizdos kelyje Mozė rėmėsi savo pirmtako – Jokūbo – tradicijomis ir darbais. Jų kelias tapo pavyzdiniu keliu, kuriuo vėliau eis Jėzus.

Mozė taip pat stovėjo ant pamato, kurį paklojo į Egiptą atvykęs Juozapas. Juozapo gyvenimas taip pat tapo pranašišku Jėzaus pirmtaku. Kaip Rachelės sūnus (Jokūbo žmonos po Dievo ženklu) ir jaunesnysis Lėjos (Jokūbo žmonos po Šėtono ženklu) brolis, Juozapas užėmė Abelio padėtį. Jis vos išvengė nedoro brolių sumanymo jį nužudyti ir parduotas pirkliams atsidūrė Egipte kaip vergas. Tačiau būdamas trisdešimtmetis jis iškilo iki viso Egipto krašto valdytojo pareigų. Jo broliai ir tėvas atvyko į Egiptą ir žemai lenkėsi jam taip išpildydami pranašišką sapną, kurį susapnavo dar vaikas. ^{41(Pr 37,5-11)} Remdamiesi šia pranašiška pergale izraelitai įžengė į Egiptą ir pradėjo vargų laikmetį, kad nutrauktų su Šėtonu siejančius saitus. Juozapo kelias išpranašavo kelią, kuriuo vėliau eis Jėzus. Atėjęs į šėtonišką pasaulį, Jėzus eis erškėčiuotu vargų keliu ir trisdešimties metų iškils kaip Karalių karalius. Jam buvo lemta visą žmoniją, tarp jos ir savo protėvius, išmokyti paklusnumo, nutraukti visus jų saitus su šėtonišku pasauliu ir dvasiškai prikelti juos Dievo karalystei.

Mozės kūdikystė, vaikystė ir mirtis taip pat pranašiškai nubrėžė Jėzaus kelią. Vos gimusiam Mozei grėsė mirtis nuo faraono rankų. Po to, kai motina jį slapta prižiūrėjo, jis pateko į faraono rūmus ir augo saugus tarp savo priešų. Panašiai ir gimusiam Jėzui grėsė pavojus žūti nuo karaliaus Erodo rankų. Jėzaus motina pasiėmusi jį pabėgo su juo į Egiptą ir ten slapta jį išaugino. Paskui ji vėl sugrįžo su juo į karaliaus Erodo karalystę, kur ji augo saugus tarp savo priešų. Po Mozės mirties niekas nežinojo, kur yra jo kapo vieta; ^{42(Įst 34,6)} tai išpranašavo, kad tas pats atsitiks su Jėzaus kūnu po jo mirties.

Visais šiais būdais Mozės kelias atkurti Kanaaną tautos lygmeniu buvo pavyzdys Jėzaus keliui atkurti Kanaaną pasauliniu lygmeniu. Kaip jau minėjome anksčiau, Biblija Mozės ^{43(Įst 18,18-19)} ir Jėzaus žodžiais ^{44(Jn 5,19)} liudija, kad Dievas Mozės gyvenimu parodė pavyzdį Jėzui šitaip pranašiškai nubrėždamas kelią, kuriuo ateityje eis Jėzus.

Sąlygos tikėjimo pamatui atkurti objektas

Mozės padėtis skyrėsi nuo ankstesnių pagrindinių asmenų, kuriems buvo patikėta pakloti tikėjimo pamatus. Kitaip nei Abeliui, Nojui ir Abraomui, Mozei nereikėjo atnašauti simbolinės aukos. Greičiau jis galėjo atkurti tikėjimo pamatą paklusdamas Dievo žodžiui ir išpildydamas keturiasdešimties ypatingą malonę, skirtą Šėtono atskyrimui. Toks skirtumas yra dėl trijų priežasčių.

Pirma, Mozė rėmėsi trijų sėkmingų simbolinių Abelio, Nojaus ir Izaoko aukų pamatu. Jie įvykdė apvaizdą atnašaudami simbolines aukas.

Antra, simbolinės aukos buvo būtini sąlygos objektai kaip Žodžio pakaitalai, nes pirmiesiems žmonijos protėviams per nuopuolį netekus Dievo Žodžio, žmonės negalėjo tiesiogiai priimti Dievo Žodį. Tad per Apvaizdos atkūrimo pamatui pakloti amžiui (nuo Adomo iki Abraomo amžiaus), aukos buvo atnašaujamos kaip sąlygos tikėjimo pamatui pakloti objektai. Tačiau Mozės laikais tas amžius jau artėjo į pabaigą. Žmonija įžengė į naują erą, Apvaizdos Atkūrimo amžių (Senojo Testamento amžių), kada ji galėjo vėl tiesiogiai priimti Dievo Žodį. Taigi daugiau nereikėjo simbolinių aukų tikėjimo pamatui pakloti.

Trečia, kadangi apvaizda, prasidėjusi nuo Adomo šeimos buvo nuolat tęsiama, reikėjo tam tikrų atlygio sąlygų, kad būtų atkurti Šėtono išniekinti apvaizdos periodai. Kada Nojus klojo tikėjimo pamatus, jis turėjo įvykdyti keturiasdešimties dienų malonės sąlygą gyvendamas laive, kad atsiskirtų nuo Šėtono. Abraomas galėjo atnašauti simbolinę auką tikėjimo pamatui pakloti tik atkūręs ankstesnį keturių šimtų metų periodą, taigi jis rėmėsi ypatinga keturiasdešimties dienų malone, kad atsiskirtų nuo Šėtono. Izraelitai kentė keturis šimtų metų vergovės, kad išpildytų keturiasdešimties malonę atsiskirti nuo Šėtono ir taip atkurti tikėjimo pamatą, į kurį kėsinosi Šėtonas Abraomui suklydus. Panašiai Atkūrimo apvaizdos amžiuje pagrindinis asmuo galėjo kloti tikėjimo pamatą tol, kol jis tvirtai rėmėsi keturiasdešimties malonės atsiskirti nuo Šėtono užbaigimu laikydamasis Dievo Žodžio, nes sąlygos objektas kaip pakaitalas jau buvo nebuvo reikalingas.

2.1.2 Esmės pamatas

Dievas, siekdamas Apvaizdos amžiuje pakloti atkūrimo pamatą, siekė pakloti šeimos esmės pamatą. Įžengus į Apvaizdos atkūrimo amžių, Dievas siekė pakloti tautinį esmės pamatą. Kadangi Savo tautai Mozė užėmė Dievo padėtį ir simbolizavo Jėzų, klodamas tikėjimo pamatą izraelitams jis buvo lyg tėvas. Kartu Mozė buvo pranašas, kurio misija buvo nutiesti kelią Jėzui. Vadinasi, Jėzaus atžvilgiu jis buvo lyg vaikas, po kurio pasirodys Tikrasis Tėvas. Todėl izraelitų atžvilgiu Mozė užėmė Abelio padėtį kaip pagrindinis tautinio pamato pagrindo asmuo.

Mes prisimename, kad Abelis atnašavo simbolinę auką užimdamas tėvo padėtį vietoj Adomo ir dėl to turėjo teisę atnašauti kaip užimdamas vaiko padėtį. Panašiai ir Mozė užėmė abi – tėvo ir vaiko – padėtis. Per atlygį atkūręs tikėjimo pamatą, jis užėmė tėvo padėtį. Vadinasi, klodamas esmės pamatą jis užėmė Abelio ir kartu vaiko padėtį.

Mozei užsitikrinus Abelio padėtį, izraelitai atsidūrę Kaino vietoje turėjo įvykdyti tautinę atlygio sąlygą, kad pašalintų puolusią prigimtį paklusdami Mozei. Taip elgdamiesi jie turėjo pakloti tautinį esmės pamatą.

2.1.3 Mesijo pamatas

Mozė per atlygį turėjo atkurti tautinį tikėjimo pamatą, o izraelitai Mozei vadovaujant turėjo per atlygį atkurti tautinį esmės pamatą. Tai būtų sukūrę tautinį pamatą Mesijui ir suverenios tautos, pas kurią galėtų ateiti Mesijas, pagrindą. Tuomet izraelitai turėjo priimti Mesiją, vėl atgimti per jį, apsivalyti nuo gimtosios nuodėmės ir atkurti savo pradinę prigimtį širdyje tapdami viena su Dievu. Taip jie turėjo pasiekti galutinį tikslą – tapti tobulais įsikūnijimais.

2.2 Tautinis kelias Kanaanui atkurti Mozei vadovaujant

Stebuklais ir ženklais Mozė išvedė izraelitus iš Egipto, šėtoniško pasaulio, pervedė juo per Raudonąją jūrą ir ilgai vedžiojo juos po dykumą prieš įžengiant į pažadėtąją Kanaano žemę. Tai simboliškai nubrėžė kelią, kuriuo vieną dieną Jėzus turėjo vesti krikščionis, Antrąjį Izraelį. Stebuklais ir ženklais Jėzus išves krikščionis iš nuodėmingo gyvenimo ir saugiai nuves juo per audringą blogio jūrą. Iš pradžių jis perves juos per negyvą, bevandenę dykumą ir tik tada nurodys jiems kelią į Dievo pažadėtą Edeno sodą. Lygiai taip, kaip tautinis kelias Kanaanui atkurti Mozei vadovaujant buvo pratęstas tris kartus dėl to, kad izraelitai netikėjo, pasaulinis kelias Kanaanui atkurti Jėzui vadovaujant turėjo būti pakartotas tris kartus dėl anų laikų Jono Krikštytojo ir žydų netikėjimo. Siekiant nesikartoti Mozės ir Jėzaus keliai čia nebus nuodugniai lyginimai. Vis dėlto jų paralelės bus akivaizdžios šį skirsnį palyginus su kitu.

2.2.1 Pirmasis tautinis kelias Kanaanui atkurti

Tikėjimo pamatas

Po keturis amžius trukusios vergijos Egipte, dėl Abraomo klaidos izraelitams būtinas atlygio laikotarpis baigėsi. Tam, kad Mozė taptų pagrindiniu asmeniu tikėjimui pamatui atkurti ir galėtų vesti izraelitus iš Egipto, jis, kaip individas, turėjo paveldėti keturių šimtų metų tautinį atlygio laikotarpį ir atlikti ypatingą keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti. Be to, Mozė per atlygį turėjo atkurti skaičių keturiasdešimt, ką nenupuolęs Adomas būtų atlikęs, kad paklotų tikėjimo pamatą. ^{46(plg. Periodai 2,4)} Šiems tikslams įgyvendinti Mozei buvo atvestas į faraono rūmus, šėtoniško pasaulio centrą ir ten praleido keturiasdešimt metų. ^{47(Apd 7,23)}

Rūmuose Mozę auklėjo motina, kuri niekam nežinant buvo pasamdyta būti jo aukle. Ji slapta įdiegė jam priklausomybės išrinktajai tautai savimonę ir pasididžiavimą tuo. Nors rūmuose jam nieko netrūko, Mozė liko nepalaužiamai atsidavęs ir ištikimas savo gentainiams. Po keturiasdešimties metų jis paliko rūmus verčiau „pasirinkdamas su Dievo tauta kėsti priespaudą, negu laikinai džiaugtis nuodėmės malonumais.” ^{48(Hbr 11,25)} Vadinasi, per keturiasdešimt metų faraono rūmuose Mozė įvykdė ypatingą keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti ir taip atkūrė tikėjimo pamatą.

Esmės pamatas

Mozė užėmė dvigubą – tėvo ir vaiko – padėtį. Paklojęs tikėjimo pamatą, jis taip užsitikrino Abelio padėtį esmės pamatui. Izraelitai, būdami Kaino padėtyje, turėjo sekti Moze ir tikėdami juo paklusti jam. Paveldėdami Dievo valią iš Mozės ir daugindami gėrį, jie turėjo įvykdyti tautinę atlygio padėtį, kad pašalintų puolusią prigimtį ir pakloti tautinį esmės pamatą. Izraelitai turėjo pakloti esmės pamatą sekdami Moze nuo tada, kai paliko Egiptą, iki tol, kol neįžengė į palaimintąją Kanaano žemę.

Dievas suteikė malonę pradėti kelią Mozei nužudžius egiptietį. Matydamas vieną prižiūrėtoją egiptietį, mušantį jo tautietį hebrają, Mozė, karštos meilės savo žmonėms vedinas, užmušė egiptietį ir paslėpė jį smėly. ^{49(Iš 2,11-12)} Iš dalies tai buvo mylinčio Dievo pasipiktinimo išraiška matant savo tautos kančią Egipte. ^{50(Iš 3,7)} Tuomet, atsižvelgiant į tai, ar Izraelitai susivienys su Moze ar ne, turėjo paaiškėti, ar jie galėjo sėkmingai pradėti grįžimo į Kanaaną kelią.

Mozei nužudžius egiptietį, Dievas šiuo veiksmu siekė tokių tikslų: pirma, puolęs arkangelas sukurstė žmonijos protėvius nusidėti, o Kainą užmušti Abelį; šiomis sąlygomis Šėtonas valdė nuodėmės istoriją per vyriausiąjį šeimos sūnų. Todėl, pirma nei Dievas galėjo pradėti Kanaano atkūrimo apvaizdą, kažkas palaikydamas Dievo pusę turėjo įvykdyti sąlyga tai atkurti per atlygį ir įveikti Šėtono šalininką, užimantį vyriausiojo sūnaus pusę. Antra, šis veiksmas iš pagrindų nutraukė bet kokius Mozę su faraono rūmais siejančius saitus, ir jis atsidūrė padėtyje, iš kurios jis negalėjo jau grįžti. Galiausiai Dievas šiuo veiksmu norėjo įteigti izraelitams tikėti Moze parodydamas, kad jis buvo patriotiškas izraelitas. Kaip matysime vėliau, tai galima palyginti su priežastimis, kodėl per antrąjį tautinį Kanaano atkūrimo kelią, Dievas užmušė visus Egipto krašto pirmagimius ir visus gyvulių pirmagimius.

Izraelitai matydami, kad Mozė nužudė egiptietį, turėjo akivaizdžiai įsitikinti jo meile Izraeliui, kaip ir Dievas. Jeigu jie būtų taip manę, jie būtų gerbę Mozę, pasitikėję juo ir uoliai jį sekę. Tada Mozei vadovaujant Dievas būtų juos tiesiai nuvedęs į Kanaano žemę, kur jis būtų pakloję esmės pamatą. Iš esmės jiems nebūtų reikėję pereiti Raudonosios jūros ir klajoti po Sinajaus dykumą, jie paprasčiausiai būtų patraukę tiesiu keliu į Kanaaną per filistinų žemę. Per dvidešimt vieną dieną jie būtų atkūrę dvidešimt vienerius Jokūbo metus Harane.

Antra, per antrąjį tautinį kelią, Dievas turėjo priežasčių nepasitikėti izraelitai dėl to, kad jie nesugebėjo sekti Moze ir pirmasis tautinis kelias žlugo. Yra parašyta: „Kai faraonas leido žmonėms išeiti, Dievas nevedė jų filistinų keliu, nors jis ir buvo arčiau, nes Dievas mąstė: „Jei tautai tektų kariauti, jis pradės gailėtis ir sugrįš į Egiptą”. ^{51(Iš 13,17)} Per antrąjį tautinį kelią atkurti Kanaaną Dievas nuvedė žmones per Raudonąją jūrą ir padarė didelį lankstą dykumoje, nes jis turėjo priežasčių bijoti, kad jie praras tikėjimą ir, nebaigę kelionės, grįš į Egiptą.

Pirmojo tautinio kelio Kanaanui atkurti nesėkmė

Jei izraelitai iš visos širdies būtų paklusę Mozei (Aaronui) ir sekę juo, kad grįžtų į Kanaaną, jie būtų įvykdę tautinę atlygio sąlygą pašalinti puolusią prigimtį ir pakloti esmės pamatą. Tačiau įvyko priešingai – pamatę, kad Mozė smogė egiptiečiu ir jį užmušė, jie nesuprato jo ir priešiškai kalbėjo apie jį:

Kai jis vėl nuėjo kitą dieną, žiūri, mušasi du hebrajai!. „Kodėl muši savo bičiulį hebrają?” – paklausė kaltąjį. O ši atkirto: „Kas gi tave padarė mūsų didžiūnu ir teisėju?Bene nori ir mane užmušti, kaip užmušei egiptietį?” Mozė nusigando ir pagalvojo: „Aišku, tas dalykas jau žinomas!” Apie tai išgirdęs faraonas stengėsi nužudyti Mozę. ^{(Iš 2,13-15)}

Mozei neliko nieko kito kaip bėgti nuo faraono. Nenoromis palikdamas izraelitus, jis nukeliavo į Midjano kraštą. Esmės pamatas suskeldėjo ir izraelitų kelias atkurti Kanaaną vadovaujant Mozei turėjo būti pakartotas antrą ir galiausiai trečią kartą.

2.2.2 Antrasis tautinis kelias Kanaanui atkurti

Kada pirmasis tautinis kelias Kanaanui atkurti baigėsi nesėkme dėl izraelitų netikėjimo, Šėtonas pareikalavo keturiasdešimt Mozės gyvenimo faraono rūmuose metų, per kuriuos jis paklojo tikėjimo pamatą. Vadinasi, norint Mozei pradėti antrąjį tautinį kelią Kanaanui, jis turėjo iš naujo pakloti tikėjimo pamatą užbaigdamas kitą keturiasdešimties metų periodą, kad per atlygį atstatytų keturiasdešimt rūmuose prarastų metų. Toks buvo Mozės keturiasdešimties metų tremties Midjano krašte. ^{52(Apd 7,30)} Per tuos keturiasdešimt metų izraelitų gyvenimas Egipte tapo dar sunkesnis, nes taip jie buvo nubausti už jų netikėjimą Moze.

Per keturiasdešimt metų praleistų Midjano krašte, Mozė gavo kitą ypatingą keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti. Ten jis atkūrė tikėjimo pamatą, būtiną pradėti antrąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti. Tada Dievas pasirodė Mozei ir pasakė:

Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti juos iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi, į Kanaano šalį… taip, izraelitų šauksmas iš tikrųjų pasiekė mane. Be to, aš mačiau, kaip juos engia egiptiečiai. O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraelitus iš Egipto. ^{(Iš 3,7-10)}

Esmės pamatas

Mozei atkūrus tikėjimo pamatą Midjano krašte, jis taip pat užsitikrino Abelio padėtį. Taigi, kaip per pirmąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti, jei izraelitai būdami Kaino padėtyje būtų patikėję ir sekę Moze parodydami tikrą tikėjimą ir paklusnumą, jie būtų įžengę į pažadėtąją žemę, kraštą, tekantį pienu ir medumi. Taip pasielgę, jie būtų įvykdę atlygio sąlygą pašalinti puolusią prigimtį ir būtų pakloję esmės pamatą.

Dievas suteikė malonę pradėti pirmąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti, kada Mozė smogė ir užmušė egiptietį. Taigi duodamas malonę pradėti antrąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti Dievas suteikė tris ženklus ir dešimt dievo rykščių, kuriomis jis turėjo nuveikti egiptiečius. Priežastys, dėl kurių Dievas privertė Mozę smogti šėtoniškajai pusei yra jau išaiškintos anksčiau: pirma, per atlygį atkurti Šėtono išniekinto vyriausiojo sūnaus padėtį; antra, nutraukti izraelitų saitus su Egiptu; trečia apreikšti izraelitams, kad Mozė yra Dievo siųstasis. ^{53(Iš 4,1)} Tačiau buvo ir kita priežastis, dėl kurios Mozė galėjo kirsti egiptiečiams. Nors izraelitai jau buvo įvykdę reikalingą keturių šimtų metų vergystės Egipte atlygio laikotarpį, jie iškentėjo dar papildomų trisdešimt kančių metų. ^{54(Iš 12,41)} Dievas išgirdo jų šauksmus ir dejones ir užjausdamas atkreipė į juos dėmesį. ^{55(Iš 2,24-25)}

Trys ženklai, kuriuos Dievas skyrė Mozei ir Aaronui atlikti, simbolizavo ir būsimus Jėzaus darbus. Pirmasis ženklas buvo duotas tuomet, kai Dievas liepė Mozei mesti lazdą žemės ir ji pavirto gyvate. ^{56(Iš 4,3-9)} Kai Aaronas Mozei liepus tai padarė faraono akivaizdoje, faraonas sušaukė savo burtininkus ir jie padarė tą patį savo kerais, jų lazdos pavirto šliužais, tačiau Aarono lazda prarijo jų lazdas. ^{57(Iš 7,10-12)}. Šis ženklas pranašiškai simbolizavo, kad Jėzus ateis kaip Išganytojas šėtoniškajam pasauliui sunaikinti.

Lazda simbolizavo Jėzų. Kaip lazda atskleidė savo stebuklingą galią prieš Mozę, kuris simbolizavo Dievą, Jėzus turėjo ateiti su tokioms pat galiom ir daryti stebuklus prieš patį Dievą. Be to, lazda suteikia žmonėms paspirtį ir paramą; ji smogia neteisingumui ir veda žmones į teisingą kelią. Simbolizuodama Jėzų Mozės lazda atskleidė misiją, kurią Jėzus turėjo įvykdyti atėjęs.

Mozės lazda, virtusi gyvate, simbolizavo Jėzaus darbus. Jėzus prilygino save gyvate sakydamas: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus.” ^{58(Jn 3,14)} Jis taip pat pasakė savo mokiniams: „Būkite gudrūs kaip žalčiai.” ^{59(Mt 10,16)} Tuo jis norėjo pasakyti, kad jis atėjo kaip gerasis išminties žaltys, kuris suvilioja ir atveda puolusius žmones į gėrio kelią. Taigi šitaip jis turėjo per atlygį atkurti piktojo žalčio sukeltą Nuopuolį, kuomet šis klastingai suviliojo pirmuosius žmonijos protėvius. Todėl jo mokiniai turėjo išmokti Jėzaus išminties ir vesti nuodėmingus žmones gėrio keliu. Be to, kai Mozės gyvatė surijo kerėtojų gyvates, tai reiškė, kad Jėzus ateis kaip dangiškasis žaltys, kuris prarys ir sunaikins Šėtoną, piktąjį žaltį.

Antrąjį ženklą Dievas davė Mozei, kada liepė įkišti savo ranką į užantį ir ji tapo raupsuota. Tada Dievas liepė jam ranką įkišti į užantį dar kartą ir ji vėl tapo tokia, kokia buvusi. ^{60(Iš 4,6-7)} Šis stebuklas simbolizavo, kad Jėzus ateis kaip antrasis Adomas ir kartu su jo būsimąja nuotaka (antrąja Ieva, kurią vėliau apreiškė Šventoji Dvasia) atliks apvaizdos darbą. Pirmą kartą, kai Mozė įkišo ranką į užantį ir ji tapo raupsuota, tai simbolizavo, kad puolęs arkangelas priglaudė Ievą prie savo krūtinės, ir dėlto užkrėtė žmoniją nepagydoma nuodėme. O kai antrą kartą Mozė įkišo ranką į užantį ir ji tapo sveika kaip anksčiau, reiškia, kad Jėzus, Tikrasis Tėvas, ateis ir atkurs Nuotaką, Tikrąją Motiną, ir jie abu apglėbs žmoniją, kad ši vėl atgimtų, „kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais.”^{62(Mt 23,27)} Tada atkūrimas bus baigtas.

Trečiąjį ženklą Dievas davė Mozei, liepęs pasemti iš Nilo vandens, kuris ant sausos žemės pavirstų krauju. ^{63(Iš 4,9)} Šio ženklo simbolizmą reiškia, kad vanduo, neorganinis pradas, pavirs krauju, gyvenimo pradu. Vanduo yra biblinis puolusių daugybių, neturinčių gyvybės, simbolis. ^{64(Apr 17,15)} Taigi šis ženklas simbolizavo, kad Jėzus ir Šventoji Dvasia ateis ir prikels puolusius, neturinčius gyvybės, žmones, kad šie taptų gyvais Dievo vaikais. Dievas liepė Mozei ir Aaronui daryti ženklus, kad būtų įvykdytos simbolinės atlygio sąlygos, kurios vėliau leistų Jėzui ir Šventajai Dvasiai kaip Tikriesiems Tėvams ateiti į Izraelį. Ji atkurtų Šėtono suardytą pradinių keturių pradų pagrindą ir suteikti atgimimą žmonijai kaip savo vaikams.

Kai Mozė, kuris nebuvo iškalbus, paprašė Dievo pasiųsti ką nors kitą, kas kalbėtų jo vardu, Dievas į pagalbą jam davė Mozės vyresnįjį brolį Aaroną. ^{65(Iš 4,14)}, o taip pat ir pranašę Mirjamą, Aarono seserį. ^{66(Iš 15,20)} Tai simbolizavo, kad Jėzus ir jo būsimoji nuotaka, Žodžio kūnai, ^{67(Jn 1,14)} ateis ir atkurs žmones – netekusius Žodžio per Nuopuolį – kaip Žodžio kūnai. Kanaano atkūrimo kelyje Aaronui ir Mirjamai buvo pavesta misija palaikyti Mozės, kuris buvo kaip Dievas, valią ir vadovauti jo vardu. Ateityje Jėzus ir Šventoji Dvasi palaikys Dievo valią pasauliniame Kanaano atkūrimo kelyje ir imsis misijos atpirkti mūsų nuodėmę.

Dievui liepus,Mozė nuėjo pas faraoną. Kelionės metu Viešpats pasitiko Mozę ir bandė jį užmušti, bet Mozės žmona Cipora išgelbėjo jį palietusi jo kojas nupjauta sūnaus apyvarpio oda. ^{68(Iš 4,24-26)} Ji padėjo Mozei išlaikyti šį išbandymą ir išgelbėjo savo šeimą. Šis apipjaustymas įgalino įzraelitus išsilaisvinti iš Egipto vergijos. Jis simbolizavo, kad net Jėzui atėjus Dievo išganymo darbą būtų negalimas, jei žmonės nepatirtų vidinio apipjaustymo.

Panagrinėkime nuodugniau apipjaustymo reikšmę. Kai pirmieji žmonijos protėviai nupuolė per lytinį santykį su Šėtonu, jie paveldėjo mirties kraują per vyriškąjį lyties organą. Siekiant, kad nupuolę žmonės būtų atkurti kaip Dievo vaikai, Dievas nustatė apipjaustymo ritualą kaip atlygio sąlygą: nupjaunant vyriškojo lyties organo apyvarpę ir leidžiant kraujui tekėti iš jo. Apipjaustyti reiškia nuleisti mirties kraują. Apipjaustymas taip pat yra vyro teisė valdyti ir pažado ženklas, kad Dievas atkurs žmones kaip savo tikruosius vaikus. Esama trijų apipjaustymų rūšių: širdies apipjaustymas ^{69(Įst 10,16)}, apyvarpės apipjaustymas ^{70(Pr 17,10)}, ir visa ko apipjaustymas. ^{71(Kun 19,22-23)}

Dešimtimis rykščių Dievas siekė, kad Mozė išvaduotų izraelitus iš Egipto. ^{72(Iš 7,14-12,36)} tai irgi simbolizavo, kad ateityje Jėzus ateis stebuklais bei ženklais gelbėti Dievo išrinktąją tautą. Kada Jokūbas dvidešimt vienerius metus kentė vargą Harane, Labanas apgavo Jokūbą dešimt kartų ir pakeitė jam priklausančią algą. ^{73(Pr 31,7)} Panašiai ir Mozės, kurio kelias buvo grindžiamas pagal Jokūbo kelią, laiku faraonas ne tik toliau engė izraelitus pasibaigus nustatytam terminui, bet ir dešimt kartų juos apgavo melagingai žadėdamas juos paleisti. Atsilygindamas Dievas dešimtimi rykščių nubaudė faraoną. Ypač svarbios yra devintoji ir dešimtoji rykštės.

Devintajai rykštei Dievas tris dienas apgaubė Egiptą tiršta tamsa, bet ten, kur gyveno izraelitai, buvo šviesu. ^{74(Iš 10,21-23)} Tai simbolizavo, kad Jėzui atėjus tamsa apgaubs Šėtono karalystę, o šviesa švies Dievo žmonėms ir dvi pusės bus atskirtos. Dešimtajai rykštei Dievas užmušė visus Egipto krašto pirmagimius ir visus gyvulių pirmagimius, kartu liepdamas izraelitams apšlakstyti avinėlių krauju namų durų sąramą ir staktas, kad mirties angelas jų namus aplenktų. Egipto pirmagimiai šėtono pusėje užėmė Kaino padėtį. Dievas smogė jiems, kad atstatytų izraelitų, esančius jaunesniojo sūnaus Abelio padėtyje, į vyriausiojo sūnaus padėtį. Šėtonas buvo užgrobęs vyriausiojo sūnaus padėtį ir taip vadovavo istorijos eigoje Dievui vaikantis jį. ^{75(plg. Paralelės 7)} Ši rykštė simbolizavo, kad Jėzui atėjus Šėtono pusė žus, o Dievo pusė, antrojo sūnaus padėtyje, išsigelbės per atperkamąją Jėzaus kraujo auką. Mozė iš Egipto išsinešė daug turto. ^{76(Iš 12,35-36)} Tai simbolizavo visa ko atkūrimą atėjus Jėzui.

Po kiekvienos rykštės Dievas sukietindavo faraono širdį. ^{77(Iš 4,21); (Iš 10,27)} Tai paaiškintina keliomis priežastimis. Pirma, nuolat demonstruodamas savo galias, Dievas norėjo parodyti izraelitams, kad jis yra Dievas. ^{78(Iš 10,1-2)} Antra, Dievas norėjo, kad faraonas nepaleistų izraelitų prieš priversdamas jį paleisti juos; tada faraonas suprastų, koks bejėgis yra ir nutrauktų visus saitus, siejančius jį su izraelitais jiems palikus. Trečia, Dievas norėjo, kad izraelitai nutrauktų juos siejančius su Egiptu saitus sukeldamas jiems priešiškumą faraonui.

Dievas suteikė malonę pradėti pirmąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti tada, kai Mozė užmušė egiptietį. Tačiau šis kelias buvo atmestas, nes žmonės nepasitikėjo Moze. Per malonę pradėti antrąjį tautinį kelią, Dievas davė izraelitams tris ženklus ir dešimt rykščių. Regėdami šiuo stebuklus, izraelitai įtikėjo, kad Mozė yra jų Dievo siųstasis vadas. Jie tikėjo ir sekė Moze, užimančiu Abelio padėtį ir paklojusiu tautinį tikėjimo pagrindą. Taigi izraelitai galėjo pradėti antrąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti.

Tačiau izraelitams vykdant atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti prireikė daugiau negu trumpalaikio pasitikėjimo ar paklusnumo Mozei, kuris tuo metu darė šiuos stebuklus. Jiems anksčiau nesugebėjus įvykdyti šią sąlygą, Šėtonas pasiglemžė visą apvaizdos kelią, skirtą Kanaanui atkurti. Dabar izraelitai turėjo atkurti šį kelią likdami ištikimi ir paklusnūs Mozei per visą jų kelionę. Tik šitaip jie galėjo įvykdyti tautinę atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti. Tik nepaliaudami tikėti Moze ir perėję dykumą ir įžengę į Kanaano žemę, jie galėjo tikėtis pakloti tautinį esmės pamatą.

Leidimas pradėti antrąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti buvo paženklintas didesnės malonės negu leidimas pradėti pirmąjį tautinį kelią. Tačiau kadangi jis nusitęsė dėl izraelitų netikėjimo, tai atlygio sąlyga, kurią jie turėjo įvykdyti, buvo atitinkamai sunkesnė. Per pirmąjį kelią, jei izraelitai būtų sekę Moze, jis būtų juos nuvedęs tiesiausiu keliu per filistinų žemę ir jie būtų įžengę į Kanaaną per dvidešimt vieną dieną – kas atitinka Jokūbo dvidešimt vienerių metų buvimą Harane. Tačiau per antrąjį kelią Dievas nevedė žmonių tiesiu kursu. Jis nerimavo, kad susitikę su karingaisiais filistinais, jie gali vėl prarasti tikėjimą ir grįžti į Egiptą. ^{79(Iš 13,17)} Todėl Dievas pervedė juos per Raudonąją jūrą ir dykumą darydamas didelį lankstą. Dievas ketino juos įvesti į Kanaaną po dvidešimt vieno mėnesio.

Vadinasi, izraelitai pradėjo dvidešimt vieno mėnesio klajonę po dykumą vadovaujant Mozei. Tad panagrinėkime šį kelią ir išanalizuokime, kaip jis pasitarnavo Jėzui kaip pavyzdys, kuriuo jis turėjo vesti žmoniją pasauliniu keliu Kanaanui atkurti.

Kai faraonas nenorom leido Mozei, kad izraelitai atnašautų aukas Egipte, Mozė pareikalavo daugiau sakydamas:

Tai daryti nedera, nes ką mes aukojame Viešpačiui, savo Dievui, pasibjaurėtina egiptiečiams. Jeigu mes aukosime, kas pasibjaurėtina egiptiečių akyse, argi jie neužmuš mūsų akmenimis? Todėl turime nueiti trijų dienų kelią į dykumą ir atnašauti auką Viešpačiui, savo Dievui, kaip jis mums įsako. ^{(Iš 8,22-23)}

Mozė paprašė trijų dienų, kad apgautų faraoną ir tiesiog išvestų žmones iš Egipto.

Šios trys dienos reiškė ta patį, ką Abraomo trijų dienų kelionė prie Morijos kalno, kurios jam reikėjo saitams su Šėtonu nutraukti pirmiau negu jis galėjo paaukoti Izaoką kaip deginamąją auką, nes Abraomo laikais tokio atlygio periodo reikėjo Šėtonui atskirti apvaizdos kelio pradžioje. Kada Jokūbas pradėjo kelią Kanaanui atkurti, jis turėjo tris dienas, per kurias apgavęs Labaną ir palikęs Haraną jis nutraukė saitus su Šėtonu. ^{80(Pr 31,19-22)} Taip pat, tautinio kelio pradžioje Mozė paprašė trijų dienų, kad apgautų faraoną ir išvaduotų žmones iš vergijos. Jėzus taip pat galėjo pradėti dvasinį apvaizdos kelią tik praleidęs tris dienas iki pergalingo prisikėlimo, kad atskirtų Šėtoną.

Izraelitai, kurių, pasak Biblijos, buvo 600 000 tūkstančių, pėsčiomis leidosi iš Ramzio pirmo mėnesio penkioliktą dieną. ^{81(Iš 12,37), (Sk 33,3)} Jie palaikė Dievo valią per visą trijų dienų kelionę ligi pirmosios stovyklos Sukote. Nuo tada Dievas suteikė jiems malonę rodydamas kelią: dieną – ėjo pirma jų debesies stulpu, naktį – ugnies stulpu. ^{82(Iš 13,21)} Debesies stulpas dieną (jang) izraelitams simbolizavo Jėzų, kuris vieną dieną ves Izraelio tautą pasauliniu keliu Kanaanui atkurti. Ugnies stulpas naktį (jin) simbolizavo Šventąją Dvasią, kuri ves juos kaip moteriškas dvasinis pradas.

Raudonosios jūros pakrantėje, Dievui liepus Mozė ištiesti lazdą viršum jūros ir perskirti vandenis; tada jis pervedė izraelitus sausuma. Egiptiečiai, vijęsi juos kovos vežimais, žuvo, kai vandenys sugrįžo ir paskandino juos. ^{83(Iš 14,21-28)} Kaip buvo sakyta anksčiau, Mozė buvo tarsi Dievas faraonui ^{84(Iš 7,1)}, o Mozės lazda simbolizavo Jėzų, kuris turėjo apreikšti Dievo galią ateityje. Vadinai, šis stebuklas simbolizavo tai, kad turėjo įvykti atėjus Jėzui. Tuomet Šėtonas persekios tikinčiuosius, kurie sekė Jėzumi pasauliniu keliu Kanaanui atkurti, tačiau Jėzus pakels geležinę lazdą ir suduos per audringą šio pasaulio jūrą. Vandenys prasiskirs ir atvers siaurą taką, kuriuo tikintieji pereis, o juos besivejantis Šėtonas – žus.

Izraelitai perėjo Raudonąją jūrą ir atkeliavo į Sino dykumą antro mėnesio penkioliktą dieną. Visą tą laiką po išėjimo iš Egipto iki Sino dykumą Dievas maitino juos mana ir putpelėmis. ^{87(Iš 16,13-35)} man ir putpelės simbolizavo Jėzaus gyvybę teikiantį kūną ir kraują, kurį Dievas suteiks per pasaulinį kelią Kanaanui atkurti. Tad Jėzus yra pasakęs:

Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė...Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius...Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! ^{(Jn 6,49-53)}

Kai izraelitai paliko Sino dykumą ir apsistojo Refidimuose, čia nebuvo vandens žmonėms atsigerti. Dievas liepė Mozei suduoti į uolą prie Horebo, kad iš jos ištrykštų vandens žmonėms atsigerti. ^88(Iš17,6) Šventasis Paulius rašė: „ta uola buvo Kristus.” ^{89(1 Kor 10,4)} taigi vandens stebuklas iš uolos simbolizavo, kad Mesijas išgelbės žmonija gyvybės vandeniu, apie kurį Jėzus yra pasakęs: „Kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius.” ^{90(Jn 4,14)} Dvi akmens plokštės, kurias Mozė gavo ant Sinaujaus kalno, simbolizavo Jėzų ir jo būsimąją Nuotaką; uola, kuri buvo plokščių pagrindas, simbolizavo Dievą. Kai Mozė sudavė į uolą ir davė žmonėms vandens atsigerti, jis paklojo pamatą, šiuo veiksmu buvo paklotas pamatas, ant kurio Mozė galėjo gauti akmens plokštes ir pastatyti Sandoros Skrynią ir Padangtę.

Jozuė kovojo su amalekitais Refidimuose. Kai Mozė laikydavo iškeltą ranką, izreaelitai imdavo viršų, o kai tik ranką nuleisdavo, viršų imdavo amalekitai. Aaronas ir Hūras pasodino Mozė ant akmens ir parėmė jo iškeltas rankas iš dešinės ir kairės, ir taip leido Jozuei nugalėti Amaleką ir jo tautą kalaviju. ^{91(Iš 17,10-13)} Tai irgi išpranašavo, kas atsitiks Jėzui atėjus. Jozuė simbolizavo tikinčiuosius, amalekitai atstovavo šėtoniškam pasauliui, o Aaronas ir Jūras simbolizavo Jėzų ir Šventąją Dvasią. Tai, kad Aaronas ir Hūras parėmė Mozės iškeltas rankas, o Jozuė nugalėjo amalekitus, simbolizavo, jog tikintieji, garbinantys Trejybę – Dievą, Jėzų ir Šventąją Dvasią,– nugalės bet kurį jiems skersai stojusį demoną.

Apvaizdos atkūrimas ir Padangtė

Izraelitai gavo akmens plokštes, Padangtę ir Sandoros Skrynią. Pirmiausia panagrinėkime, kaip jie jas gavo. Trečio mėnesio pirmą dieną, po pergalės prieš amalekitus izraelitai atėjo į Sinajaus dykumą. ^{92(Iš 19,1)} Tada Mozė sušaukė septyniasdešimt seniūnų ir užlipo į Sinajaus kalną pas Dievą. Vienintelis Mozė buvo pašauktas užkopti į Sinajaus kalną, kur Dievas liepė jam pasninkauti keturiasdešimt dienų, kad gautų Dešimt Dievo Įsakymų ant akmens plokščių. ^{93(Iš 24,9-10)} Per pasninką Dievas Mozei davė nurodymus kaip padaryti Sandoros Skrynią ir Padangtę. ^{94(Iš 25,31)} Keturiasdešimčiai dienų praėjus, Dievas padavė Mozei akmens plokštes, rašytas paties Dievo pirštu. ^{95(Iš 31,18)}

Kai Mozė su akmens plokštėmis nusileido nuo Sinajaus kalno pas izraelitus, jis pamatė juos garbinančius aukso veršį. Mozei būnant ant kalno, jie liepė Aaronui jį padaryti, ir kai jis išskobė veršį, jis paskelbė, jog tai Dievas, kuris išvedė juos iš Egipto žemės. Mozė įniršo tai išvydęs. Jis trenkė akmens plokštes į žemę ir sudaužė jas kalno papėdėje. ^{96(Iš 32,1-19)} Dievas vėl pasirodė Mozei ir liepė jam nutašyti dvi plokštes, tokias kaip pirmąsias pažadėdamas įrašyti jose Dešimt Įsakymų, buvusius ant pirmųjų plokščių. Mozė atsistojo kalno viršūnėje prie Dievo ir vėl pasninkavo keturiasdešimt dienų. Dievas liepė Mozei užrašyti Dešimt Įsakymų ir Mozei užrašė juos ant plokščių. ^{97(Iš 34,1, 27-28)} Mozė pasiėmė plokštes ir vėl nusileido pas izraelitus. Šįkart jie pagerbė Mozę. Vykdydami jo įrodymus, izraelitai padaryti Sandoros Skrynią ir Padangtę. ^{98(Iš 35-40)}

Akmens plokščių, Padangtės ir Sandoros skrynios reikšmė ir paskirtis

Ką reiškė akmens plokštės? Kai Mozė gavo akmens plokštes su įrašytu Dievo Žodžiu, jos reiškė Apvaizdos amžiaus atkūrimo pamatui pakloti, kada puolę žmonės galėjo bendrauti su Dievu tik atnašaudami aukas, pabaigą ir Atkūrimo apvaizdos amžiaus, kada jie galėjo bendrauti su Dievu per apreikštą Žodį, pradžią. Anksčiau buvo paaiškinta, kad jei Žodžiu sukurti Adomas ir Ieva būtų tapę tobuli, jie būtų tapę Žodžio įsikūnijimais. Tačiau jie nupuolė ir neteko Žodžio. ^{99(plg. Atkūrimas, 1.2.1)} Mozė gavo dvi plokštes su įrašytu Žodžiu po keturiasdešimties dienų periodo Šėtonui atskirti. Tai reiškė simbolinį Adomo ir Ievos kaip Žodžio įsikūnijimų atkūrimą. Taigi dvi plokštės simbolizavo atkurtus Adomą ir Ievą, o taip pat Jėzų ir jo būsimą nuotaką, kurie turėjo ateiti kaip Žodžio įsikūnijimai. Biblijoje Kristų simbolizuoja baltas akmenėlis ^{100(Apr 2,17)}, ir yra parašyta: „Uola buvo Kristus.” ^{101(1 Kor 10,4)} Akmens plokštės, kaip Jėzaus ir būsimosios nuotakos simboliai, taip pat buvo dangaus ir žemės simboliai.

Antra, ką simbolizavo Padangtė? Jėzus prilygino savo kūną Jeruzalės Šventyklai. ^{102(Jn 2,19-21)} Mes, tikintys juo, esame vadiname Dievo šventyklomis. ^{103(1 Kor 3,16)} taigi Šventykla buvo Jėzaus įvaizdis. Jei izraelitams Mozei vadovaujant būtų pavykę atkurti Kanaaną per pirmąjį kelią, tada vos tik įžengę į Kanaano žemę jie būtų pastatę Šventyklą ir pasirengę sutikti Mesiją. Tačiau dėl jų netikėjimo pirmojo kelio buvo atsisakyti iš pat pradžių. Per antrąjį kelią Dievas vedė juos aplinkiniu keliu per Raudonąją jūrą ir dykumą. Dievas negalėjo jiems leisti statyti Šventyklą, ir kaip Šventyklos pakaitalą verčiau pasirinko Padangtę, kurią galima kilnoti iš vietos į vietą. Kaip ir Šventykla, Padangtė vaizdavo Jėzų, bet tik simboliškai. Kai Dievas liepė Mozei pastatyti Padangtę, Jis pasakė: „Tepadaro jie man šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų.” ^{104(Iš 25,8)}

Padangtė buvo padalinta į dvi dalis: šventoji vieta (šventovę) ir šventų švenčiausiąją. Tik vyriausiajam kunigui buvo leidžiama į ją įeiti kartą per metus – aukojant auką Permaldavimo dieną. Šventų švenčiausioji buvo Šventyklos dalis su Viešpaties Sandoros Skrynia. Čia buvo vieta, kur apsireiškė Dievas. Ji simbolizavo Jėzaus dvasią. Šventų švenčiausiojoje stovėjo žvakidė, altorius ir stalas, ant kurio Dievo akivaizdoje kunigai turėjo kasdien laikyti padėtinę duoną. Ji simbolizavo Jėzaus kūną. Be to, šventų švenčiausioji simbolizavo dvasinį pasaulį, o šventovė – fizinį pasaulį. Kai Jėzus buvo nukryžiuotas, šventovės uždanga tarp šventosios vietos ir šventų švenčiausiosios perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios. ^{105(Mt 27,51)} tai reiškė, kad Jėzaus nukryžiavimas paklojo dvasinio išganymo pamatą, kai atsivėrė vartai tarp dvasios ir kūno ar tarp dangaus ir žemės.

Ką reiškė Sandoros Skrynia? Laikoma šventų švenčiausiojoje, Skrynia saugojo Dievo sandoros liudijimą. Joje gulėjo dvi akmens plokštės, kurios simbolizavo Jėzų ir jo būsimąją Nuotaką bei dangų ir žemę. Joje taip pat gulėjo pagrindinis izraelitų maistas kelionėje per dykumą – mana, kuri simbolizavo Jėzaus kūną. Mana buvo įdėta į aukso ąsotį, kuris simbolizavo Dievo šlovę. Sandoros Skrynioje taip pat buvo laikoma pumpurais ir ūgliais išsprogusi Aarono lazda, parodžiusi Dievo galią. ^{106(Hbr 9,4)} Taigi Skrynia simbolizavo kosmosą ir tuo pačiu buvo sumažintas Šventyklos atvaizdas.

Malonės sostas buvo uždėtas ant Sandoros Skrynios viršaus. Du kerubai iš kalstyto aukso buvo sujungti su malonės sostu prie abiejų jo galų ir savo sparnais dengė jį. . Dievas pažadėjo, kad Jis pats pasirodys virš malonės sosto, tarp abiejų kerubų ir iš ten pasakys visa, ką nori įsakyti izraelitams. ^{107(Iš 25,17-22)} Tai išpranašavo, kad akmens plokščių simbolizuojamam Jėzui ir būsimajai Nuotakai atėjus apvalyti žmones nuo nuodėmių, Dievas pasirodys virš malonės sosto ir atvers taką tarp kerubų, kurie užtvėrė kelią į gyvybės medį Edeno sode. ^{108(Pr 3,24)} Tada kiekvienas galės ateiti prie Jėzaus, gyvybės medžio ir priimti visą Dievo Žodžio pilnatvę.

Kuriam tikslui Dievas davė akmens plokštes, Padangtę ir Sandoros Skrynią? Kai pasibaigus keturių šimtų metų atlygio periodui, skirto dėl Abraomo klaidos atnašaujant auką, izraelitai patraukė į dykumą, Dievas baudė egiptiečius ženklais ir kirčiais ir nuskandino egiptiečių kariuomenę, kuri bandė persekioti izraelitus einančias per Raudonąją jūrą. Izraelitai negalėjo grįžti į Egiptą ne tik todėl, kad Dievo valią uždraudė jiems tai daryti, bet todėl, kad jie buvo tapę nuožmiais egiptiečių priešais. Jie neturėjo kito pasirinkimo, bet tik kaip užbaigti kelionę į Kanaaną; Dievas nuvedė juos tiek toli, kad grįžti atgal jiems jau nebuvo kaip. Vis dėlto izraelitai per kelionę vis nuklysdavo ir nuklysdavo į netikėjimą. Galiausiai kilo pavojus, kad net Mozė gali pasiduoti netikėjimui. Šiai problemai išspręsti, Dievas padarė tikėjimo objektą, kuris niekada nesikeistų, net jei žmonės pasikeistų. Kol nors vienas žmogus garbins šį objektą visiškai juo tikėdamas, tol Dievas galės per jį tęsti savo apvaizdos Valią. Šiam asmeniui bus pavesta rūpintis šiuo tikėjimo objektu taip, kaip vienas bėgikas perduoda kitam estafetės lazdelę. Padangtė, sauganti Sandoros Skrynią ir akmens plokštes, buvo tikėjimo objektas. Kadangi Padangtė simbolizavo Mesiją, tai izraelitams ją pastačius, ji reiškė, jog Mesijas jau yra simboliškai atėjęs.

Izraelitai turėjo garbinti ir gerbti Padangtę tarsi Mesiją ir Mozei vadovaujant grįžti į pažadėtąją Kanaano žemę. Tad jie turėjo pakloti tautinio esmės pamatą. Net jei visi izraelitai pakeliui būtų netekę tikėjimo, tai vis tiek kol Mozė būtų garbinęs padangtę, tol žmonėms būtų buvę leista atsipirkti už savo netikėjimą ir būti atkurtiems remiantis nepažeistu Mozės pamatu. Be to, net jei Mozė būtų praradęs tikėjimą, vis tiek kol nors vienas izraelitas vietoj Mozės būtų garbinęs Padangtę, tol Dievas būtų veikęs per tą asmenį, kad atkurtų žmones.

Jei izraelitai būtų pasitikėję Moze ir įžengę į Kanaaną per pirmąjį kelią, Mozės šeima būtų atlikusi Padangtės vaidmenį, o pats Mozė būtų atlikęs akmens plokščių ir Sandoros Skrynios vaidmenis. Mozės šeima būtų tapusi dangiškojo įstatymo nešėja. Tada izraelitai būtų galėję pastatyti Šventyklą Kanaano žemėje be akmens plokščių, Skrynios ar Padangtės. Juk šie dalykai jiems buvo duoti kaip išganymo priemonės tik žmonėms netekus tikėjimo. Padangtė kaip Jėzaus ir jo būsimosios Nuotakos simbolis buvo reikalinga tik iki Šventyklos statybos. Šventykla kaip Jėzaus ir jo būsimosios Nuotakos įvaizdis buvo reikalinga tik iki Mesijo kaip įkūnytos Šventyklos atėjimo.

Pamatas Padangtei

Kaip reikia pakloti pamatą Mesijui priimti, lygiai taip reikėjo pakloti pamatą, kad izraelitai galėtų pastatyti ir garbinti Padangtę, Mesijo simbolinį atvaizdą. Nereikia nė sakyti, kad norint pakloti pamatą Padangtei, pirma reikėjo pakloti tikėjimo ir esmės pamatus padangtei. Tad panagrinėkime, kaip izraelitai turėjo pakloti šiuos du pamatus vadovaujant Mozei.

Mozė turėjo vadovautis Dievo nurodymais ir pakloti tikėjimo pamatą Padangtei pasninkaudamas ir melsdamasis keturiasdešimt dienų – laikotarpį, skirtą Šėtonui atskirti. Paklojus tikėjimo pamatą Padangtei, izraelitai turėjo tvirtai paklusti Mozei ir jį remti, nes jis darbavosi siekdamas įgyvendinti Padangtės idealą. Šitaip jie turėjo įvykdyti atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti ir pakloti esmės pamatą Padangtei. Šis samprotavimas numato, kad Padangtė apima akmens plokštes ir Sandoros Skrynią.

Pirmasis Padangtės pamatas

Žmonės buvo sukurti šeštąją dieną, kad taptų Žodžio įsikūnijimais. ^109(Jn1,3) Taigi siekdamas duoti atkūrimo Žodį puolusiems žmonėms, skirtą jiems atstatyti, iš pradžių Dievas turėjo atkurti skaičių šeši, kuris simbolizavo Šėtono išniekintą kūrimo periodą. Dėl tos priežasties Dievas palaimino Sinajaus kalną šešias dienas apgaubdamas jį šlove, o septintą dieną Jis pasirodė ir pašaukė Mozę iš debesies. Nuo tada Mozė pradėjo pasninkauti keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų. ^{110(Iš 24,16-18)} Dievas nurodė Mozei skirti keturiasdešimt dienų Šėtonui atskirti tam, kad paklotų tikėjimo pamatą Padangtei, simboliniam Mesijui. Dievas pamatė, jog tai buvo būtina, nes izraelitai prarado tikėjimą perėję Raudonąją jūrą. ^{111(Iš 16,1-12), (Iš 17,2-4)}

Kaip jau minėta anksčiau, atlygio sąlyga puolusiai prigimčiai pašalinti per izraelitų kelią Kanaanui atkurti nebuvo įvykdyta todėl, kad jie tikėjo ir sekė Moze tik labai trumpai ir tik tuomet, kai jis apreiškė Dievo galią. Maža to, sąlygos vykdymui buvo reikalinga, kad žmonės išlaikytų tokį tikėjimą ir paklusnumą iki įžengimo į Kanaaną, Šventyklos statybos ir Mesijo atėjimo. Taip pat siekiant įvykdyti atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti ir pakloti esmės pamatą Padangtei, izraelitai turėjo ištikimai paklusti Mozei nuo tos akimirkos, kai jis užlipo į kalną, kad pasninkautų keturiasdešimt dienų, iki Padangtės pastatymo pabaigos. Tačiau Mozei pasninkaujant ir meldžiantis ant kalno, žmonės atsižadėjo tikrojo tikėjimo ir ėmė garbinti aukso veršį. Taigi esmės pamatas Padangtei nebuvo paklotas.

Kadangi žmonės patys neteko pamato Žodžiui, tai jiems tenkanti atsakomybė yra atgauti tą pamatą, ant kurio jie vėl galėtų jį priimti. Taigi Dievas nesikiša į žmonių veiksmus, kai jie stengiasi atkurti Žodį. Dėl tos priežasties, nors Dievas vedė izraelitus ženklais ir stebuklais, Jis nesikišo jiems nusidedant.

Kai Mozė pamatė žmonės garbinant stabą ir šokant aplink jį, jis įniršo. Jis metė plokštes iš rankų ir jas sudaužė. ^{112(Iš 32,19)} Dėl to Šėtonas užvaldė tikėjimo pamatą Padangtei. Kaip jau buvo paaiškinta anksčiau, dvi akmens plokštės simbolizavo Jėzų ir jo būsimąją Nuotaką, kurie turėjo ateiti kaip atkurtieji Adomas ir Ieva. Šis įvykis išpranašavo, kad Jėzui atėjus ir pamačius, kad žydai neturi tikėjimo, jis turėjo mirti ant kryžiaus nepabaigdamas pradinės Dievo skirtos misijos kartu su būsimąja Nuotaka.

Izraelitų netikėjimas Sinajaus kalno papėdėje pakirto Dievo apvaizdos planus pakloti pamatą Padangtei. Jis pavertė nieku visas uolias Dievo pastangas atskirti Šėtoną nuo žmonių ir užtikrinti jų paklusnumą Mozei. Dėl jų atkaklaus netikėjimo Dievo apvaizdą, siekiančią pakloti pamatą Padangtei, teko pratęsti antram, o paskui ir trečiam bandymui.

Antrasis Padangtės pamatas

Izraelitai pasirodė esą netikintys teikiant jiems malonę akmens plokštėms gauti ir statyti Padangtę, bet kadangi jie stovėjo ant pamato, kuris buvo paklotas jiems atsigėrus vandens iš uolos prie Refidimų – simbolinio plokščių prado – jiems buvo suteikta dar viena proga. Mozei sudaužius plokštės, jam pasirodė Dievas ir pažadėjo įrašyti Jo Žodį, buvusį ant pirmųjų plokščių. Šį kartą Dievas paliepė Mozei išsitašyti iš akmens dvi plokštes, ant kurių Jis įrašytų žodžius. Be to, Mozė negalėjo atkurti akmens plokštes ar pastatyti Padangtę aplink jas iš pradžių neatstatęs tikėjimo pamatą Padangtei, o jį atstatyti jis galėjo tik vėl atlikęs keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti. Todėl Mozė turėjo pasninkauti dar keturiasdešimt dienų ir tik tada jis galėjo užrašyti ant plokščių Dešimt Įsakymų ^{113(Iš 34,28)} ir pastatyti Padangtę kaip tikėjimo objektą. Šį kartą izraelitai ištikimai laukė Mozės sugrįžtant.

Sėkmingos Mozės pastangos atkurti sudaužytas plokštes keturiasdešimties dienų pasninku ir izraelitų tikėjimas juo išpranašavo, kad Jėzus, nors ir bus nukryžiuotas, galės grįžti ir pradėti naują išganymo darbą, jei tik tikintieji atsidavusiai vykdė atlygio sąlygą priimti jį per keturiasdešimt Viešpaties prisikėlimo dienų – keturiasdešimtinės malonės Šėtonui atskirti.

Likę ištikimi Mozei pasninkaujant ant kalno ir paklusę jo nurodymams pastatyti Padangtę, izraelitai įvykdė atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti. Tai paklojo esmės pamatą Padangtei ir iš čia pamatą Padangtei. Taigi Padangtė buvo pastatyta antrų metų pirmo mėnesio pirmą dieną. ^{114(Iš 40,17)} Tačiau, kaip jau buvo minėta, esmės pamatui per antrąjį tautinį Kanaano atkūrimo kelią reikėjo kur kas daugiau nei pastatyti Padangtę. Tiesą sakant, pirma nei įžengs į Kanaaną ir pastatys Šventyklą, izraelitai turėjo gerbti Padangtę labiau negu savo gyvybę; jie turėjo išlaikyti tokį tikėjimą iki kol pasirodys Mesijas.

Antrųjų metų antro mėnesio dvidešimtą dieną izraelitai, išsirikiavę aplink Padangtę ir debesies vedami, leidosi į kelionę iš Sinajaus dykumos. ^{115(Sk 10,11-12)} tačiau netrukus jie ėmė karčiau murmėti prieš Mozę dėl savo vargų. Net kai Dievas degdamas pykčiu sunaikino jų stovyklą, izraelitai neatgailavo. Jie verkė ir murmėjo toliau aimanuodami, kad jie valgo vien tik maną. Jie pyko ant Mozės ir pasigedo mėsos, vaisių, daržovių ir prabangos, kurią turėjo Egipte.^{116(Sk 11,1-6)} Vadinasi, izraelitai nesugebėjo išsaugoti antrojo pamato Padangtei ir jį pasiglemžė Šėtonas. Apvaizda pamatui atkurti buvo pratęsta trečiam bandymui.

Trečiasis Padangtės pamatas

Nors Šėtonas išniekino antrąjį Padangtės pamatą, Mozės tikėjimas ir atsidavimas Padangtei nesikeitė. Tad Padangtė tvirtai stovėjo ant Mozės pakloto pamato, tuo tarpu izraelitai vis dar stovėjo ant pamato, kurį jie gavo išgėrę vandens iš uolos prie Refidimų. ^{117(Iš 17,6)} Kaip pamename, uola buvo akmens plokščių, esančių Padangtės viduryje, pradas. Ant šio pamato izraelitams buvo leista gauti dar vieną keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti. Paklusdami Mozei, kuris vis dar garbino Padangtę, jie per atlygį trečiuoju bandymu turėjo atkurti pamatą Padangtei. Keturiasdešimties dienų užduotis išžvalgyti Kanaano kraštą buvo duota kaip sąlyga tam pasiekti.

Dievas liepė Mozei išsirinkti po vieną vyrą iš dvylikos Izraelio giminių ir pasiųsti juos išžvalgyti Kanaano kraštą per keturiasdešimt dienų. ^{118(Sk 13,1,25)} Kai jie grįžo, visi žvalgai, išskyrus Jozuę ir Kalebą, primelavo sakydami:

Tačiau žmonės, gyvenantys krašte, yra stiprūs, miestai įtvirtinti ir didžiuliai... tai kraštas, kuris suryja savo gyventojus. Visi žmonės, kuriuos ten matėme, yra aukštaūgiai... Tenai matėme tikrų milžinų, o mes jautėmės kaip žiogai. Taip mes jiems ir atrodėme. ^{(Sk 13,28,32-33)}

Jie padarė išvadą, kad izraelitai nepajėgs užimti įtvirtintų Kanaano miestų ar nugalėti jų žmones. Išgirdę šiuos žodžius, izraelitai vėl ėmė murmėti prieš Mozę. Jie kalbėjo, jog reikia pasiskirti kitą vadą ir grįžti į Egiptą. Tik Jozuė ir Kalebas sakė žmonėms nebijoti, bet užpulti kanaanitus ir paklusto Dievo paliepimui:

Tik nemaištaukite prieš Viešpatį! Nebijokite to krašto žmonių, nes jie mums yra tik duona; jų apsauga paliko juos, o Viešpats yra su mumis. Nebijokite jų^{! (Sk 14,9)}

Tačiau izraelitai neišgirdo jų raginimo ir ėmė grasinti užmušti Jozuę ir Kalebą akmenimis. Tada Viešpaties šlovė pasirodė visiems izraelitams, ir Dievas Mozei tarė:

Kiek ilgai ši tauta niekins mane?Kiek ilgai, nepaisydama visų ženklų, kuriuos jiems padariau, atsisakinės pasitikėti manimi? ^(Sk14,11)

Tačiau jūsų mažylius, kurie, jūs sakėti, bus pagrobti, aš nuvesiu; jie pažins kraštą, kurį jūs paniekinote. O jūsų lavonai supus šioje dykumoje. Jūsų vaikai klajos po dykumą keturiasdešimt metų ir kentės dėl jūsų neištikimumo, kol jūs visi iki vieno neatgulsite negyvi dykumoje. Keturiasdešimt dienų praleidote žvalgydami kraštą, keturiasdešimt metų kentėsite už savo kaltę: metus už kiekvieną dieną. Taip jūs pažinsite mano apmaudą. ^{(Sk 14,31-34)}

Dėl izraelitų netikėjimo trečiasis Padangtės pamatas baigėsi nesėkme. Jų dvidešimt vieno mėnesio kelionė po dykumą prasitęsė iki keturiasdešimt metų.

Antrojo tautinio kelio Kanaanui atkurti nesėkmė

Dėl izraelitų netikėjimo pamatą Padangtei tris kartus užvaldė Šėtonas. Todėl tautinė atlygio sąlyga puolusiai prigimčiai pašalinti buvo neįvykdyta, ir esmės pamatas antrajam tautiniam Kanaano atkūrimo keliui nebuvo paklotas. Vadinasi, visas antrasis tautinis kelias Kanaanui atkurti baigėsi nesėkme. Dievas apvaizda buvo pratęsta iki trečiojo tautinio kelio.

2.2.3 Trečiasis tautinis kelias Kanaanui atkurti

Tikėjimo pamatas

Kadangi izraelitai, išgirdę neištikimų žvalgų pasakojimą, pasirodė esą silpnadvasiai, antrasis tautinis kelias Kanaanui atkurti baigėsi nesėkme. Keturiasdešimt metų, kuriuos Mozė praleido Midjano dykumoje, tikėjimo pamatui atkurti pateko Šėtono valdžion. Dėl nesėkmingo Kanaano krašto išžvalgymo, žmonės turėjo klajoti dykumoje keturiasdešimt metų, vienerius metus už kiekvieną keturiasdešimties dienų žvalgybos dieną, iki pat jų grįžimo į Kadeš-barneą. Mozė per šiuos keturiasdešimt metų turėjo atkirti ankstesnį tikėjimo pamatą užvaldžiusį Šėtoną ir per atlygį atkurti tikėjimo pamatą trečiajam keliui. Mozė pagerbė Padangtę tikėjimu ir ištikimybe per visus keturiasdešimt klajonių po dykumą metų. Kai jis grįžo į Kadeš-barneą, jis jau buvo užbaigęs tikėjimo pamatą trečiajam tautiniam Kanaano atkūrimo keliui. Taigi jis taip pat užėmė Abelio padėti esmės pamatui.

Esmės pamatas

Esmės pamatas antrajam keliui baigėsi nesėkme, kai dėl atkaklaus žmonių netikėjimo, šėtonas išniekino pamatą Padangtei. Tačiau nesvyruojantis Mozės atsidavimas bent išsaugojo tikėjimo pamatą Padangtei. Jei remdamiesi šiuo pamatu izraelitai būtų ištikimai sekę Moze per keturiasdešimt klajonių dykumoje metų, taip sukurdami pamatą Šėtonui atskirti, jie būtų pakloję esmės pamatą Padangtei ir būtų užbaigę pamatą Padangtei. Jei jie būtų pagerbę Mozę ir jam paklusę bei įžengę į Kanaaną juo tikėdami, jie būtų baigę esmės pamatą trečiajam tautiniam Kanaano atkūrimo keliui.

Pačiam Mozei keturiasdešimt klajonių po dykumą metų reikėjo trečiojo tautinio kelio tikėjimo pamatui pakloti. Izraelitams šio laikotarpio tikslas buvo atlikti ypatingą malonę trečiajam keliui pradėti. Jie turėjo tai padaryti paklodami pamatą Padangtei ir taip grįždami į malonės būseną, kuria jie mėgavosi per antrąjį kelią, kada Mozės nurodymu jie pastatė Padangtę.

Į Mozę sutelktas esmės pamatas

Akmens plokštės, Padangtė ir Sandoros Skrynia buvo būtini per antrąjį kelią tik todėl, kad izraelitai neteko tikėjimo dykumoje. Perėję per Raudonąją jūrą, jie greitai pamiršo tris ženklus, kuriuos Dievas jiems parodė suteikdamas malonę pradėti. Kad atkurtų tai per atlygį, Dievas išbandė žmones per keturiasdešimties dienų laikotarpį, kai Mozė buvo ant kalno. Jis apreiškė jiems tris dieviškosios malonės dalykus; akmens plokštes, Sandoros Skrynią ir Padangtę. Be to, Dievas Egiptui siuntė dešimt rykščių, kuriomis turėjo atlyginti už dešimt Labano apgavysčių Jokūbui Harane. Tačiau kada izraelitai neteko tikėjimo net ir po šių ženklų, Dievas pasistengė kompensuoti dešimt rykščių per atlygį duodamas jiems Dešimt Įsakymų. Jei izraelitai būtų atgavę tikėjimą pagerbdami tris dieviškosios malonės apraiškas ir paklusdami Dešimčiai Įsakymų jie būtų grįžę į malonės būseną, kuria jie mėgavosi palikę Egiptą šių stebuklų pagalba.

Taigi per trečiąjį kelią izraelitai turėjo baigti keturiasdešimties metų atlygio laikotarpį ištikimai ir paklusniai sekdami Moze kelionėje po dykumą. Sugrįžę į Kadeš-barneą, jie būtų stovėję su Moze ant pamato Padangtei ir išaukštinę plokštes, Padangtę ir Sandoros Skrynią. Jei jie būtų taip padarę, jie būtų atsidūrę padėtyje, kurioje buvo malonės pradėti antrąjį kelią pabaigoje, kai Dievas smogė egiptiečiams trim ženklais ir dešimt kirčių. Akmens plokštės buvo sumažintas Skrynios atvaizdas; Skrynia buvo sumažintas Padangtės atvaizdas; vadinasi, plokštės buvo sumažintas Padangtės atvaizdas. Tad plokštės ar jų pagrindas, uola, vaizduoja Skrynią ir Padangtę. Todėl trečiasis tautinis kelias Kanaanui atkurti turėjo prasidėti Kadeš-barneoje baigus uola pagrįstą malonę pradėti kelią. Taigi, jei izraelitai ištikimai ir atsidavusiai būtų pagerbę Padangtę ir sekę Moze kelyje į Kanaaną, jie būtų įvykdę atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti, būtiną esmės pamatui per trečiąjį tautinį kelią.

Kaip Dievas ketino teikti uola pagrįstą malonę? Per keturiasdešimt klajonės dykumoje metų izraelitai vėl ėmė aimanuoti ir neteko tikėjimo. Jiems išgelbėti Dievas liepė Mozei suduoti lazda į uolą, kad išgautų vandens ir duotų žmonėms vandens. ^{119(Sk 20,4-5,8)} Mozė turėjo tik vieną kartą suduoti į uolą. Apimti pagarbios baimės izraelitai būtų susivieniję su juo ir taip būtų atsistoję kartu su juo ant pamato Padangtei. Šitaip jie būtų atlikę uola pagrįstą malonę pradėti.

Tačiau Mozė, išgirdęs žmones murmant prieš jį ir skundžiantis, jog neturi vandens atsigerti, pasidavė aklam įtūžiui ir du kartus sudavė į uolą. Dėl to Dievas jam tarė:

Kadangi netikėjote, kad aš galiu patvirtinti savo šventumą izraelitų akyse, judu neįvesite šios bendrijos į kraštą, kurį jiems daviau. ^{(Sk 20,12)}

Du kartus vietoj vieno sudavęs į uolą Mozė pakirto uola pagrįstos malonės pradėti pagrindą ir dėlto jam nebuvo leista įžengti į pažadėtąją žemę. Jis galėjo jį pamatyti tik iš toli savo gyvenimo pabaigoje. ^{120(Sk 27,12-14)}

Panagrinėkime, kodėl Mozė turėjo vieną kartą suduoti į uolą ir kodėl suduoti į uolą du kartus reiškė nusidėti. Uola yra Jėzaus Kristaus simbolis. ^{121(1 Kor 10,4)}; ^{(Apr 2,17)} kadangi Kristus atėjo kaip gyvybės medis ^{122(Apr 22,14)}, ^{(plg. Nuopuolis 1.1.1)}, uolą galima laikyti gyvybės medžiu. Gyvybės medis taip pat yra tobulo Adomo Edeno sode simbolis; vadinasi, uola simbolizavo pasiekusį tobulybę Adomą.

Edeno sode Adomas turėjo subręsti, kad taptų uolos simbolizuojamu idealu. Tačiau kai Šėtonas jį pakirto ir privertė nupulti, Adomas negalėjo tapti gyvybės medžiu ar uola, kuri savo palikuonims duotų amžinojo gyvenimo vandens. Todėl bevandenė uola, kol Mozė nesudavė jai pirmą kartą, simbolizavo puolusį Adomą. Kad atlygintų Šėtono pakirstą Adomą ir neleistų jam vėl tapti uola, negalinčia duoti gyvenimo vandens, Dievas liepė Mozei vieną kartą suduoti į uolą. Kai jis sudavė į uolą vieną kartą ir ji davė vandens, Mozė atliko atlygio sąlygą atkurti Adomą kaip vandenį teikiančią uolą. Uola, į kurią buvo suduota vieną kartą, simbolizavo turėsiantį ateiti Jėzų ir puolusiai žmonijai duoti gyvenimo vandens. Todėl Jėzus pasakė:

Kiekvienas, kad gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš amžius, ir vanduo kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą. ^{(Jn 4,14)}

Taigi Dievas ketino, kad Mozė suduotų į uolą vieną kartą, kad atlygio sąlyga puolusiajam Adomui būtų atkurta antrojo, tobulojo Adomo – Jėzaus – asmenyje. Tačiau kai Mozė sudavė į uolą antrą kartą, po to, kai iš jos jau buvo ištryškęs vanduo, tai simbolizavo galimybę, kad Jėzui bus galima suduoti. Kitaip tariant, supykusio Mozės sudavimas į uolą du kartus dėl izraelitų netikėjimo sukūrė sąlygą, kad Jėzui atėjus, jei žydų tauta taptų netikinti, Šėtonas turėtų pagrindą stoti prieš Jėzų, uolos įkūnijimą. Štai kodėl šis Mozė šis veiksmas buvo nuodėmė.

Nors Mozės klaidą sudaužius plokštes buvo galima atstatyti, tačiau jo klaidos sudavus į uolą antrą kartą atitaisyti jau nebuvo galima. Kodėl gi? Atkūrimo apvaizdos kontekste, akmens plokštės ir uola siejosi vienas su kitu kaip išorinis ir vidinis dalykai. Akmens plokštės su Dešimt Dievo Įsakymų buvo Mozės įstatymo esmė ir Senojo Testamento šerdis. Izraelitai galėjo pasiekti išganymą Senajame Testamente laikydamiesi plokštėse pateiktų idealių įsakymų. Ta prasme akmens plokštės buvo išorinis ateisiančio Jėzaus atvaizdas.

Kita vertus, uola simbolizavo ne tik Kristų, bet kaip akmens plokščių pagrindas, ji simbolizavo ir Dievą, Kristaus pradžią. Akmens plokštės buvo išorinės; uola buvo vidinė. Jei plokštes palyginsime su kūnu, tai uola atitiks sielą; jei plokštes palyginsime su šventa vieta, tai uola atitiks šventų švenčiausiąją; jei plokštes lyginsime su žeme, tai uola atitiks dangų. Žodžiu, uola, kaip vidinis Kristaus atvaizdas, yra vertingesnė už akmens plokštės.

Akmens plokštės, kaip išorinis Jėzaus atvaizdas, taip pat simbolizavo Aaroną. Aaronas buvo išorinis Jėzaus atvaizdas, kai jis stovėjo prieš Mozę, Dievo atvaizdą. ^{123(Iš 4,16)}; ^{(Iš 7,1)} Kai izraelitai privertė Aaroną nulieti aukso veršį ^{124(Iš 32,4)}, Aaronas pats neteko tikėjimo ir dėl to plokštės buvo sudaužytos. Vis dėlto Aaronas vėl galėjo atgimti, nes jis atgailavo dar stovėdamas ant pamato, kuris buvo paklotas išgėrus vandens prie uolos Refidimuose. ^{125(Iš 17,6)} Kai jis taip padarė, buvo galima vėl ištašyti jį simbolizuojančias akmens plokštes ir atkurti jas remiantis vidiniu vandens iš uolos pamatu. Tačiau kadangi uola – akmens plokščių pagrindas – simbolizavo ne tik Jėzų, bet ir Dievą, jo pradžią, sudavus antrą kartą į uolą, šios klaidos atitaisyti jau buvo negalima.

Kokios buvo pasekmės dukart sudavus į uolą? Mozė sudavė į uolą antrą kartą, nes jį apėmė nevaldomas įtūžis dėl tautos netikėjimo. 126(Ps 106, 32-33) Jis veikė pasidavęs šėtono įtakai, netgi Šėtono vardu. Vadinasi, Šėtonas išniekino malonę pradėti, kurią Dievas ketino suteikti remdamasis uola.

Nors Mozės veiksmas sudavus į uolą antrą kartą pasirodė esąs Šėtoniškas veiksmas, vis dėlto gilesne, vidine prasme jis davė atsigerti žmonėms vandens iš uolos ir išgelbėjo jų gyvybes. Tai dar kartą patvirtino Dievo duotą pranašystę ^{127(Sk 14,28-34)}, kad išoriniai izraelitai, kurie buvo suaugę, kai paliko Egiptą, neįžengs į Kanaaną, išskyrus Jozuę ir Kalebą. Mozė, pagal Dievo žodį, taip pat mirs nesulaukęs savo ilgai puoselėtos svajonės įžengti į pažadėtąją žemę.^{128(Įst 34,4-5)} Kita vertus, vidiniai izraelitai, kurie išėjimo iš Egipto metu buvo vaikai ar gimė klajojant dykumoje, kai žmonės atsigėrė iš uolos ir pagerbė Padangtę, įžengs į Kanaaną Jozuės ^{129(Sk 32, 11-12)}, Mozės įpėdinio, vadovaujami. ^{130(Sk 27,18-20)}

Kadangi Mozės veiksmas sudavus į uolą du kartus leido Šėtonui įsiveržti, mes turėjome manyti, kad uola negalėjo duoti vandens. Kaip, tuomet, vanduo galėjo ištrykšti iš jos? Mozė jau buvo išgavęs vandens iš uolos Refidimuose ^{131(Iš 17,6)} per antrąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti taip paklodamas pamatą vandeniui iš uolos išgauti. Akmens plokštės, Padangtė ir Sandoros Skrynia, pastatytos ant šios pamato, Mozės nepalaužiamo atsidavimo dėka liko ir trečiajam tautiniam keliui, nors žmonės ir buvo netekę tikėjimo. Jis tvirtai laikėsi tikėjimo pamato Padangtei, kurį jis paklojo per keturiasdešimties dienų pasninką. Nors Mozės tikėjimas susvyravo per pykčio akimirką, jo širdis ir toliau liko su Dievu. Be to, Jozuė paklojo pamatą Padangtei absoliučiu tikėjimu per visą keturiasdešimties dienų žvalgybą ir nuo tada palaikė plokštes, Padangtę ir Sandoros skrynią. Taigi pamatas vandeniui iš uolos išgauti, paklotas Refidimuose, liko nepažeistas ir sutelktas į Jozuę. Žodžiu, nors antrąją uola pagrįstą malonę užvaldė Šėtonas dėl Mozės išorinio netikėjimo veiksmo, viduje ji liko nepažeista. Uola davė vandens žmonėms atsigerti dėl nepalaužiamo Mozės ir Jozuės tikėjimo ir atsidavimo.

Kai Mozė sudavė į uolą antrą kartą, jis iš esmės sudavė jai būdamas Šėtono padėtyje. Tad Šėtonas užvaldė akmenį. Vadinasi, kai Jėzaus laikais žmonės neteko tikėjimo, Jėzus kaip akmens įkūnijimas turėjo asmeniškai įžengti į dykumą ir atgauti akmenį. Tai yra pirmojo gundymo, kai Šėtonas gundė jį dykumos akmenis paversti duona.

Dėl izraelitų netikėjimo Mozė įtūžo ir sudavė į uolą du kartus. Tai leido Šėtonui pasikėsinti į jo kūną, todėl Mozė turėjo mirti už pažadėtosios žemės ribų. Tačiau jis galėjo dvasiškai įžengti į Kanaaną, nes jis išgavo vandens iš uolos tik savo nepalaužiamu tikėjimu. Tai išpranašavo, kas atsitiks, kai Jėzus ateis kaip tikrasis uolos apsireiškimas. Jei žydų tauta netikės, Jėzaus kūnas irgi kentės nuo Šėtono ir net bus prikaltas prie kryžiaus. Vis dėlto prisikeldamas jis vis tiek įvykdys dvasinę atkūrimo dalį.

Netrukus po to izraelitai vėl ėmė skųstis ir Dievas atsiuntė ugningus žalčius, kurie gėlė žmones ir nuo to daug jų mirė. Kada jie ėmė atgailauti, Dievas liepė Mozei padirbti vario žaltį ir pridėti jį prie stulpo, kad kiekvienas, kuris yra įgeltas, pažvelgtų į jį i būtų išgelbėtas. ^{132(Sk 21,6-9)} Ugningi žalčiai simbolizavo Šėtoną, didįjį žaltį ^{133(Apr 12,9)}, privertusį Ievą nusidėti; vario žaltys ant stulpo simbolizavo Jėzų, kuris turėjo ateiti kaip dangiškasis žaltys. Tai išpranašavo, kad turėjo atsitikti Jėzaus laiku, nes jis pasakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus.” ^{134(Jn 3,14)} Nors izraelitams netekus tikėjimo Dievas leido jiems tapti šėtoniško žalčio aukomis, Jis išgelbėjo jų gyvybes vario žalčiu, kada jie ėmė atgailauti ir vėl pradėjo tikėti. Taip ir Jėzaus laikais, jei žmonės būtų netikėję, Dievas negintų juos nuo Šėtono užmačių, ir Jėzus turėtų kaboti ant kryžiaus kaip dangiškasis žaltys, kad išgelbėtų žmoniją. Kas tuomet imtų atgailauti dėl savo netikėjimo ir įtikėtų išganymu per kryžių, būtų išgelbėti. Iš tiesų epizodas su ugningais žalčiais netiesiogiai lėmė Jėzui eiti nukryžiavimo keliu, kad būtų pradėtas dvasinio išganymo kelias.

Kai izraelitai neteko tikėjimo ir Mozė sudavė į uolą du kartus, Dievas ištarė, kad Mozei nebus leista įžengti į Kanaano kraštą. ^{135(Sk 20,12)} Nors Mozė žūt būt maldavo Dievą ir maldė leisti jam pamatyti Kanaaną ^{136(Įst 3,25)}, jam nebuvo leista įeiti ir jis mirė už Kanaano ribų. Po mirties jis buvo palaidotas slėnyje, Moabo krašte, bet jo kapo vietos niekas nežino iki šios dienos. ^{137(Įst 34,6)} Tai irgi išpranašavo, kas turėjo nutikti Jėzui: jeigu tauta jį atstumtų, jo laukė nukryžiavimas. Net jei jis žūt būt melstųsi, kad išvengtų šios dalies ir priartintų Dangaus Karalystę – ką jis, tiesą sakant, ir darė melsdamasis Getsemanės sode prašydamas, kad „teaplenkia mane ši taurė” – jis mirė negalėdamas įvykdyti šio tikslo. Be to, po jo mirties niekas taip ir nežinos, kur yra jo kūnas.

Į Jozuę sutelktas esmės pamatas

Kai Kadeš-barnejoje Mozė sudavė į uolą du kartus, ypatinga malonė pradėti uola pagrįstą kelionę į Kanaaną, neįvyko. Nors šėtonas išoriškai užvaldė pamatą, tačiau Mozės paklotas vidinis pamatas, kai jis išgavo vandens iš uolos Refidimuose, liko nepažeistas ir jis galėjo išgauti vandens iš uolos prie Kadeš-barnejos, kad žmonės atsigertų vandens. Tai tapo pavyzdžiu tolesniems įvykiams. Visi išoriniai izraelitai, gimę Egipte ir netekę tikėjimo dykumoje, žuvo, išskyrus Jozuę ir Kalebą, kurie parodė tvirtą tikėjimą per keturiasdešimties dienų kelionę kraštui išžvalgyti. ^{138(Sk 32,11-12)} Vidiniai izraelitai, jaunesnioji karta, gimusi ir užaugusi dykumoje, kai žmonės atsigėrė vandens iš uolos ir palaikė Padangtę, Jozuės vadovaujama įžengė į Kanaaną.

Dievas liepė Mozei įgalioti Jozuę vietoj savęs:

Paimk Nūno sūnų Jozuę, dvasios vyrą, ir uždėk ant jo savo ranką. Pastatyk jį priešais kunigą Eleazarą bei visą bendriją ir įgaliok jį visų akyse. Suteik jam savo prakilnumo, kad paklustų visa izraelitų bendrija. ^{(Sk 27,18-20)}

Kai žmonės išsigando išgirdę žvalgų pasakojimą, tik Jozuė ir Kalebas tvirtai laikėsi tikėjimo stovėdami ant Mozės per Padangtę pakloto tikėjimo pamato. Absoliučiu tikėjimu ir ištikimybe jie paklojo pamatą Padangtei ir gerbė ją iki pat pabaigos. Nors vėliau Mozės tikėjimas kiek susvyravo, akmens plokštės, Skrynia ir Padangė liko nepažeistos ant Jozuės pakloto pamato Padangtei.

Todėl Dievas suteikė malonę pradėti kelią iš naujo, šį kartą pagrįsta uolos vandeniu, ir pakeldamas Jozuę į Mozės vietą ir liepdamas vidiniams izraelitams jam paklusti ir stovėti kartu su juo ant Padangtės pamato. Tuo remdamiesi jie turėjo įžengti į Kanaano kraštą, kur jie turėjo įvykdyti tautinę atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti. Tuo būdu per trečiąjį tautinį kelią Dievas ketino pakloti esmės pamatą, sutelktą į Jozuę. ^{139(Įst 3,28)}

Kai Mozė sėkmingai įvykdė keturiasdešimties metų laikotarpį Midjano dykumoje, Dievas pasirodė prieš jį ir liepė jam nuvesti izraelitus į Kanaano kraštą, tekantį pienu ir medumi. ^{140(Iš 3,8-10)} Taip ir Jozuė tikėjimu ir atsidavimu įvykdžius keturiasdešimties klajonių dykumoje metų laikotarpį, Dievas asmeniškai pakvietė jį kaip Mozės patarnautoją sakydamas:

Mano tarnas Mozė mirė. Tuoj pat pasiruošk pereiti Jordaną – tu ir visi šie žmonės – į kraštą, kurį duodu jiems, izraelitams... Niekas nepajėgs tau pasipriešinti per visą tavo gyvenimą. Kaip buvau su Moze, taip būsiu ir su tavimi. Neapvilsiu tavęs ir nepaliksiu! Būk stiprus ir ryžtingas, nes tu padalysi šiems žmonėms kraštą, kurį jiems duoti esu prisiekęs jų protėviams. ^{(Joz 1,2, 5-6)}

Gavęs šiuos nurodymus iš Dievo, Jozuė sukvietė žmonių apskaitininkus ir perdavė jiems Dievo nurodymus. ^{141(Joz 1,10)}. Jie atsakė:

Visa, ką mums įsakai, padarysime, kur tik mus siųsi, ten eisime... jei kas maištautų prieš tavo įsakymą ar neklausytų tavo žodžių, kad ir ką jam įsakytum, bus nubaustas mirtimi. Tik būk stiprus ir ryžtingas! ^{(Joz 1,16-18)}

Jie prisiekė savo gyvybėmis, jog seksią Jozue. Sėkmingai įvykdęs Mozės misiją atkurti Kanaaną, Jozuė tapo Kristaus per Antrąjį Atėjimą ženklu, kuomet jis ateisiąs užbaigti Jėzaus nebaigtos misijos. Kaip Jozuės kelias buvo skirtas per atlygį atkurti Mozės kelią, Kristaus kelias per Antrąjį Atėjimą bus fiziškai ir dvasiškai atkurti per atlygį Jėzaus dvasinio atkūrimo kelią.

Per antrąjį tautinį kelią Mozė nusiuntė dvylika vyrų išžvalgyti į Kanaaną. ^{142(Sk 13,1-2)} Ant širdies pamato, kurį paklojo du ištikimai atlikę savo misiją žvalgai, Jjozuė nusiuntė du vyrus išžvalgyti įtvirtintą Jericho miestą. ^{143(Joz 2,1)} kai jie grįžo iš Jericho, du žvalgai teisingai papasakojo viską, kas jiems buvo nutikę: „Iš tikrųjų Viešpats yra atidavęs visą kraštą į mūsų rankas. Be to, visi krašto gyventojai dreba iš baimės prieš mus!” ^{144(Joz 2,24)} Visa jaunesnioji izraelitų karta, išaugusi dykumoje patikėjo žvalgų žodžiais, ir jų tikėjimas atpirko jų tėvų, kurie anksčiau nebuvo tinkamai užbaigę keturiasdešimties dienų misijos išžvalgyti krašto, nuodėmes.

Savo gyvybėmis prisiekę paklusti Jozuei, kuris stovėjo ant pamato Padangtei, vidiniai izraelitai galėjo stovėti kartu su juo ant šio pamato. Atkurdami uolos vandeniu pagrįstą malonę pradėti, jie užėmė tokią pat padėtį kaip jų tėvai, kada Mozės vadovaujami jie dalyvavo malonėje pradėti išėjimą iš Egipto Dievui apreiškus tris ženklus ir dešimt rykščių. Kaip Mozės vadovaujami izraelitai išgyveno trijų dienų kelią prieš pereidami Raudonąją jūrą, taip Jozuė vadovaujami izraelitai išgyveno trijų dienų kelią prieš pereidami Jordano upę. ^{145(Joz 3,2)} Per antrąjį tautinį kelią, pasibaigus trijų dienų keliui, debesies stulpas ir ugnies stulpas vedė izraelitus Raudonosios jūros link. Taip ir Jozuės vadovaujamiems izraelitams, užbaigus trijų dienų kelią, Sandoros Skrynia vedė juos prie Jordano upės. ^{146(Joz 3,3,6)} Skrynios viduryje gulinčios plokštės, debesies ir ugnies stulpai simbolizavo Jėzų ir jo būsimąją Nuotaką.

Mozė naudojosi savo lazda rodyti kelią ir perskirti Raudonąją jūrą. Lygiai taip Jozuė liepė pernešti Sandoros Skrynią į priekį pirma žmonių keliui rodyti. Vos tik Skrynią nešusiųjų kunigų kojos pasiekė Jordano upę, jo vandenys prasiskyrė atverdami paskui Sandoros Skrynią einantiems žmonėms kelią per Jordano upės vagą. 147(Joz 3,16-17) Mozės lazda simbolizavo Jėzų; taip pat Sandoros Skrynia su akmens plokštėmis, mana ir Aarono lazda simbolizavo Jėzų ir jo būsimąją Nuotaką. Todėl Jordano upės prasiskyrimas prieš Skrynią, atvėręs kelią izraelitams saugiai įeiti į Kanaano kraštą, išpranašavo, kas atsitiks Jėzaus ir jo Nuotakos akivaizdoje: nuodėmingoji žmonija, kurią simbolizavo vandenys ^{148(Apr 17,15)}, pasidalins į teisiuosius ir piktuosius ir lauks teismo. Tuomet visi ištikimi tikintieji visame pasaulyje užbaigs atkurti Kanaaną.

Izraelitams perėjus Jordano upę, Dievas liepė Jozuei sakydamas:

Išsirink iš žmonių dvylika vyrų, po vieną iš kiekvienos giminės, ir paliepk jiems: ‘Paimkite iš tos vietos Jordano vagoje, ant kurios stovėjo kunigų kojos, dvylika akmenų. Neškitės juo ir padėkite toje vietoje, kur šiąnakt nakvosite.’ ^{(Joz 4,2-3)}

Žmonės taip ir padarė:

Žmonės išbrido iš Jordano pirmo mėnesio dešimtą dieną ir apsistojo prie Gilgalo, rytiniame Jericho pakraštyje. Anuos dvylika akmenų, paimtų iš Jordano, Jozuė sukrovė Gilgale. ^{(Joz 4,19-20)}

Ką tai simbolizavo? Kaip mes jau aptarėme anksčiau, akmuo simbolizavo Jėzų. Vadinasi, kai dvylika vadų iš kiekvienos dvylika giminių nešė akmenį iš Jordano vagos po to, kai jo vandenis perskyrė Skrynia, tai simbolizavo, ką dvylika Jėzaus mokinių, atstovaujančių kiekvienai iš dvylikos giminių, turėtų daryti jam atėjus: palaikyti jį toje vietoje, kur jo Žodis teisia šį nuodėmingą pasaulį ir padalija jį į geruosius ir bloguosius.

Po to, kai jie paėmė dvylika akmenų ir sukrovė juos stovykloje Gilgale Kanaano krašte, Jozuė pasakė: „idant visos žemės tautos žinotų, kad Viešpaties ranka galinga, o jūs visuomet bijotumėte Viešpaties, savo Dievo.” ^{149(Joz 4,24)} Tai simbolizavo, kad dvylika Jėzaus mokinių tapti viena savo širdyje; tik tuomet jie galėjo užbaigti atkurti Kanaaną visame pasaulyje, kad visi pasaulio žmonės amžiais šlovintų Dievo galybę.

Kaip Jokūbas statė akmens altorių visur, kur nueidavo, taip dvylikos giminių atstovai, dvylikos Jokūbo sūnų palikuonys, surinko dvylika akmenų ir pastatė altorių Dievui šlovinti. Galiausiai jie turėjo pastatyti Šventyklą. Tai simbolizavo, kad dvylika Jėzaus mokinių turės apsijungti ir pagerbti Jėzų kaip Šventyklą. Dėl to, kai jo mokiniai nesivienijo, Jėzus pasakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!” ^{150(Jn 2,19)} Tiesą sakant dvylikai mokinių nepavyko susivienyti, o vienas iš jų Judas Iskarijotas, net pardavė Jėzų priešams. Tik po to, kai Jėzus buvo nukryžiuotas ir prisikėlė po trijų dienų, jis galėjo surinkti išsisklaidžiusius mokinius. Tada mokiniai pagerbė prisikėlusį Jėzų kaip dvasinę Šventyklą. Tik per Antrąjį Atėjimą jo pasekėjai galės patarnauti jam kaip įkūnytajai Šventyklai.

Kai izraelitai paliko Egiptą ir patraukė į Kanaano kraštą, pirmo mėnesio keturioliktos dieną jie šventė Neraugintosios duonos šventę. ^{151(Iš 12,17-18)} Taip ir Jozuės vadovaujami izraelitai, apsistoję Gilgale, tų metų pirmo mėnesio keturioliktą dieną šventė Neraugintosios duonos šventę. Paskui jie patraukė į Jericho miestą. Kai jie pradėjo maitintis žemės ūkio produktais, Dievas liovėsi juos maitinęs juos mana, kurią Jis teikė jiems visus keturiasdešimt metų. Nuo tada jie turėjo valgyti duoną savo veido prakaitu. Be to, kol jie nesugriovė paskutinio šėtoniško miesto, jie visąlaik turėjo stengtis iš paskutiniųjų atlikti savo uždavinį.

Jiems priartėjus prie Jericho, Dievo paliepus izraelitai į priekį pastatė keturiasdešimt tūkstančių karių, o septyni kunigai, eidami jiems iš paskos, pūtė septynis ragus. Iš paskos levitai jiems nešė Sandoros Skrynią, o visa likusi izraelitų kariuomenė žygiavo gale. Taip išsirikiavę izraelitai šešias dienas iš eilės vieną kartą apeidavo aplink įtvirtintą miestą, tačiau miestui nieko nenutiko. Kantriai ir paklusniai žmonės per atlygį atkūrinėjo Šėtono pasiglemžtą šešių dienų pasaulio kūrimą. Tvirtai ištvėrę šešias dienas, septintą dieną septyni kunigai apėjo aplink miesto sienas septynis kartus pūsdami septynis ragus ir Jozuė įsakė žmonėms: „Sušukite! Viešpats atidavė jums miestą!” ^{152(Joz 6,16)} Žmonės sušuko galingu šauksmu ir miesto sienos nugriuvo. Jericho miesto nukariavimas ^{153(Joz 6)} pranašavo, kad Kristaus galia ir jo pasekėjų darbais šėtoniška užtvara tarp dangaus ir žemės sugrius. Nugriuvusi ši siena jau niekada nebus atstatyta. Ta proga Jozuė ištarė priesaiką:

Tebūna prakeiktas Viešpaties akivaizdoje žmogus, kuris bandytų atstatyti Jericho miestą! Savo pirmagimio kaina jis padės jo pamatus ir savo jauniausiojo sūnaus kaina pastatys vartus. ^{(Joz 6,26)}

Tada Jozuė puolė priešą nenugalima jėga. Iš viso jis nugalėjo trisdešimt vieną karalių.^{154(Joz 12, 9-24)} Tai pranašavo, kad Kristus ateis kaip Karalių karalius, kad pastatytų suvienytą Dangaus karalystę žemėje privertęs pasiduoti visus pagonių karalius ir užkariavęs žmonių širdis.

Pamatas Mesijui

Mes sužinojome, kad izraelitai nepavyko per antrąjį tautinį kelią atkurti Kanaaną, kai jie negalėjo įvykdyti keturiasdešimties dienų misijos išžvalgyti kraštą, nes tai buvo sąlyga Šėtonui atskirti. Kad atsilygintų už šią nesėkmę, jie klajojo dykumoje keturiasdešimt metų per trečiąjį tautinį kelią. Per šį laikotarpį Mozė paklojo pamatus trečiajam keliui, ir izraelitai stovėjo ant pamato Padangtei. Tačiau Šėtonas išniekino šiuos du pamatus dėl žmonių netikėjimo ir Mozės klaidos du kartus sudavus į uolą. Taigi senesnioji izraelitų karta, išskyrus Jozuę ir Kalebą, žuvo dykumoje. Jozuė ir Kalebas ištikimai atliko keturiasdešimties dienų žvalgybos misiją stovėdami ant tikėjimo pamatą antrajam keliui ir tikėjimo pamato Padangtei, kurį paklojo Mozė. Tad šitaip jie sukūrė pamatą Padangtei. Jaunesnioji izraelitų karta, vadovaujama Mozės įpėdinio Jozuės ir absoliučiai tikėdama perėjo Jordano upę nešdama Sandoros Skrynią. Tada, sugriovę įtvirtintą Jericho miestą, izraelitai įžengė į Kanaaną, pažadėtąją žemę. Remdamiesi šia pergale jie paklojo esmės pamatą per trečiąjį tautinį kelią ir sukūrė pamatą Mesijui per šį kelią – nors jie ir buvo tauta be aukščiausiosios valdžios.

Šeimos pamatas Mesijui išsipildė Abraomo dienomis. Jo palikuonys išgyveno keturių šimtų metų atlygio laikotarpį kaip Egipto vergai ir tik tada jie galėjo įžengti į Kanaaną ir ten užbaigti tautinį pamatą mesijui. Tam prireikė daugiau nei vien įžengti ir nugalėti Kanaaną. Kaip jau nuodugniai aptarėme anksčiau ^{155(plg. Pamatas 3,3)}, puolę žmonės jau būtų įkūrę tokias galingas valstybes kaip Egiptas, kurį valdė šėtoniški vadovai, priešinęsi Dievo atkūrimo apvaizdai. Tad nors tautinis pamatas Mesijui buvo paklotas Jozuei vadovaujant, reikėjo įkurti nepriklausomą karalystę, iš kurios Mesijas galėjo stoti prieš šėtoniškas pasaulio tautas. Tačiau vos tik jaunesnioji izraelitų karta įžengė į Kanaaną, ji taip pat prarado tikėjimą. Taigi Dievo apvaizdą vėl teko atidėti, ir žydų tauta turėjo nuolat patirti nesėkmes iki pat Jėzaus laikų.

2.3 Kai kurios Mozės kelio pamokos

Per visą istoriją tikintieji skaitė biblinį pasakojimą apie Mozę ir manė, jog tai tėra tik Mozės gyvenimo ir Izraelio istorijos metraštis. Niekas iš tiesų nesuprato, kad šiuo pasakojimu Dievas siekė atskleisti tam tikras atkūrimo apvaizdos paslaptis. Jėzus tik užsiminė apie jas sakydamas: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.” ^{156(Jn 5,19)} Jis nusinešė šią paslaptį taip ir neatskleidęs tikrosios Mozės kelio prasmės. ^{157(Jn 16,12)}

Šiuose puslapiuose mes atskleidėme, kaip Mozė ėjo pavyzdiniu ar sektinu keliu atkūrimo apvaizdai. Lygindami šį ir kitą skirsnius skaitytojai supras aiškiau, kaip per Mozės kelią Dievas išpranašavo kelią, kuriuos eis Jėzus. Tačiau nagrinėdami net vien į Mozę sutelktą apvaizdą, mes neišvengiamai padarysime išvadą, kad Dievas egzistuoja ir žmonijos istoriją kreipia viena linkme – įvykdyti vieną absoliutų tikslą.

Mozės kelias taip pat rodo, kad tikrasis konkretaus žmogaus gyvenimo rezultatas priklauso nuo to, ar žmogus atlieka ar ne jam skirtą atsakomybės dalį, kad ir kokį planą Dievas jam būtų jam iš anksto skyręs. Dievo iš anksto nulemta Valia negali realizuotis per jai skirtą žmogų, jei tik jis neatlieka savo atsakomybės dalies. Dievas išpranašavo, kad Jis lems Mozei vesti izraelitus į Kanaaną, kraštą, tekantį pienu ir medumi, ir liepė jam tai atlikti. Vis dėlto, kai Mozė ir jo tauta neatliko savo pareigos, Jozuė ir Kalebas vieninteliai iš pirmosios kartos įžengė į Kanaaną. Visi kiti mirė dykumoje.

Be to, Dievas nesikiša į žmogui skirtą atsakomybės dalį, o tik veikia priklausomai nuo konkretaus žmogaus pasiekto rezultato. Nors Dievas vedė žmones nepaprastais ženklais ir stebuklais, Jis nesikišo į jų veiksmus, kai jie garbino aukso veršį, o Mozė buvo ant kalno. Jis nesikišo, kad sulaikytų Mozę, kai šis sudavė į uolą du kartus. O kai žmonės taip padarė, jie vykdė savo atsakomybės dalį, kuri tik jiems ir buvo skirta. Tačiau vos tik jie pasielgė taip, kad įvykdytų savo pareigą ar ne, Dievas atsižvelgė į jų rezultatą ir veikė atitinkamai.

Mozės kelias liudija Dievo iš anksto lemtos Valios absoliutumą. Dievas iš anksto ir absoliučiai nulemia, kad Jo Valia būtų įvykdyta ir mėgina ją įgyvendinti tol, kol ji nebus įvykdyta. Tad, kai Mozė negalėjo atlikti savo pareigos, Dievas surado jo įpėdinį, Jozuę, ir ryžtingai siekė Savo Valią įvykdyti per jį. Apskritai, kai kas nors Abelio padėtyje, kurį Dievas pasirinko, neužbaigia jam skirtos užduoties, kažkas Kaino padėtyje, įrodęs savo begalinį atsidavimą, pakeičia Abelio padėtyje esantį asmenį ir paveldi jo užduotį. Jėzus apibrėžė panašią situaciją, kai pasakė: „Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.” ^{158(Mt 11,12)}; ^{(plg. Mesija 2,3)}

Mozės kelias mums rodo, kad kuo svarbesnė individo misija, tuo didesnis išbandymas jam tenka. Kadangi pirmieji protėviai nupuolė, kai netikėjo Dievu ir nusigręžė nuo Jo, pagrindiniai tikėjimo pamato atkūrimo asmenys privalo atlaikyti išbandymą, ir Dievas juos apleidžia. Mozė turėjo atlaikyti išmėginimą, kai Dievas bandė jį užmušti ^{159(Iš 4,24)}, ir tik po to jis galėjo tapti izraelitų vadu.

Nuopuoliu kaip sąlyga Šėtonas susisaistė su žmonėmis. Vadinasi, Dievas neteikia malonės žmonėms be būtinos sąlygos, nes jei Jis taip padarytų, Šėtonas imtų kaltinti. Todėl, kai Dievas ruošiasi suteikti malonę, jis išbando asmenį prieš ar po malonės, kad išvengtų Šėtonų kaltinimų. Mozės kelias tai paliudija. Dievas suteikė Mozei malonę pradėti pirmąjį kelią išeiti iš Egipto tik po, kai jis išlaikė bandymą keturiasdešimt metų gyventi Faraono rūmuose. Dievas suteikė jam malonę pradėti antrąjį kelią išeiti iš Egipto tik po to, kai jis išlaikė bandymą keturiasdešimt metų gyventi Midjano krašte. ^{160(Iš 4,2-9)} Tik pasiuntęs išbandymą, kuriuo Dievas bandė užmušti Mozę ^{161(Iš 4,24-25)}, Jis suteikė tris ženklus ir dešimt rykščių. ^{162(Iš 7,10)} Tik pasiuntęs trijų dienų kelio išbandymą ^{163(Iš 10,22)}, Dievas suteikė malonę rodyti kelią debesies ir ugnies stulpu. ^{164(Iš13,21)} Tik pasiuntęs išbandymą pereiti Raudonąją jūrą ^{165(Iš14,21-22)}, Dievas suteikė malonę maitintis mana ir putpelėmis.^{166(Iš 16,13)} Tik pasiuntęs kovos su Amaleku išbandymą ^{167(Iš 17,10)}, Dievas suteikė akmens plokščių, Padangtės, Sandoros skrynios malonę. ^{168(Iš 32,18)} Vandens iš uolos malonė ^{169(Sk 20,9)} buvo sutekta tik po keturiasdešimties metų klajonės po dykumą išbandymo. Kai Dievas siuntė ugningus žalčius, žmonių atgaila buvo sąlyga Dievui suteikti vario žalčio malonę. ^{170(Sk 21, 6-9)}

Tokios yra Mozės kelio pamokos mums.

3 Atkūrimo apvaizda vadovaujant Jėzui

Pradžioje Adomos turėjo valdyti angelus ^{171(1 Kor 6,3)}, bet dėl jo nuopuolio žmonės pateko Šėtono valdžion ir sukūrė pragarišką pasaulį. Siekdamas per atlygį atkurti ankstesnę padėtį, Jėzus atėjo kaip antrasis Adomas, kad asmeniškai parklupdytų Šėtoną ir įkurtų Dangaus karalystę. Tačiau Šėtonas, kuris nenusileidžia net Dievui, visiškai nesirengė pasiduoti Jėzui ir tikintiesiems. Todėl Dievas, prisiimdamas atsakomybę už žmonių sukūrimą, iškėlė Jokūbą ir Mozę ir per juos apreiškė pavyzdinį kelią, kuriuo sekdamas Jėzus galėjo sutramdyti Šėtoną. ^{172(plg. Mozė ir Jėzus 1,1)}

Jokūbas ėjo simboliniu keliu, kad parklupdytų Šėtoną, o Mozė ėjo pavyzdiniu keliu. Jų keliai nutiesė tikrąjį kelią, kuriuo turėjo eiti Jėzus. Eidamas pasauliniu Kanaano atkūrimo keliu, Jėzus sekė pavyzdžiu, kurį apreiškė tautinis kelias Kanaanui atkurti, kai Mozė siekė sutramdyti Šėtoną.

Dievas pasakė Mozei: „Išugdysiu jiems pranašą kaip tave iš jų giminių ir įdėsiu savo žodžius į pranašo lūpas. Jis pasakys jiems visa, ką būsiu jam įsakęs.”^{173(Įst 18,18)} kalbėdamas apie „pranašą kaip tave” Dievas turėjo omenyje Jėzų, kuris turėjo eiti tuo pačiu keliu, kuriuo ėjo Mozė. Kai Jėzus pasakė: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą, nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus.” ^{174(Jn 5,19)}, jis turėjo omenyje, kad Dievas apreiškė pavyzdinį kelią per Mozę ir kad jis sekė Mozės pėdomis. Tad panagrinėkime sutelktą į Jėzų atkūrimo apvaizdą tinkamai palygindami tris tautinius kelius Kanaanui atkurti Mozei vadovaujant su trimis pasauliniais keliais Kanaanui atkurti Jėzui vadovaujant.

3.1 Pirmasis pasaulinis kelias Kanaanui atkurti

3.1.1 Tikėjimo pamatas

Per pirmąjį pasaulinį kelią Kanaanui atkurti pagrindinis asmuo, kuriam buvo patikėta misija atkurti tikėjimo pamatą, buvo Jonas Krikštytojas. Iš kokios padėties Jonas turėjo atlikti šią misiją? Per tautinį kelią Kanaanui atkurti Mozei vadovaujant, Mozė sudaužė akmens plokštes ir sudavė į uolą du kartus. Tai sudarė sąlygas Šėtonui smogti Jėzaus kūnui – plokščių ir uolos išsipildymui – jei tik tuometinė žydų tauta būtų netikėjusi Jėzumi.

Kad Jėzus būtų išlaisvintas iš tokios padėties, išrinktoji tauta, kuriai buvo patikėta misija, siekdama jo atėjimui pasirengti turėjo susivienyti apie Šventyklą, ateisiančio Mesijo simbolinį atvaizdą. Tačiau metams bėgant izraelitai ne kartą prarasdavo tikėjimą ir taip didino sąlygas Šėtonui užpulti Jėzų. Šioms sąlygoms panaikinti Dievas siuntė pranašą Eliją. Elijas siekė atskirti Šėtoną nugalėdamas Baalo ir Ašeros pranašus, iš viso 850 pranašų ^{175(1 Kar 18,19)}, ir paskui pakilo viesulu į dangų. ^{176(2 Kar 2,11)}. Tačiau kadangi jis neužbaigė savo misijos, jis turėjo grįžti. ^{177(Mal 4,5)}. Jonas Krikštytojas buvo pranašas, atėjęs kaip Elijas ^178(Mt11,14), ^{(Mt 17,13)}, kad užbaigtų savo nebaigtą misiją atskirti Šėtoną ir taisytų Viešpačiui kelią. ^{179(Jn 1,23)}

Keturis šimtus metų izraelitai kentė vargus Egipte neturėdami pranašo, kuris juos vestų. Galiausiai jie sutiko Mozę, vienintelį vyrą, kuris galėjo nuvesti juos į Kanaaną kaip tautą pasirengusią priimti Mesiją. Lygiai taip ir žydų tauta kentė visokius vargus po pagoniškų Persijos, Graikijos, Egipto, Sirijos ir Romos tautų priespauda neturėdami pranašo, kuris vestų juos per keturių šimtų metų pasirengimo Mesijo atėjimui laikotarpį, prasidėjusį pranašo Malachijo laikais. ^{180(Plg. Periodai 3,6)} Galiausiai jie sutiko Joną Krikštytoją, vienintelį žmogų, galėjusį atvesti juos pas Mesiją, kuris atėjo atkurti Kanaaną visame pasaulyje.

Taigi Jonas Krikštytojas, kaip Mozė, buvo pašauktas ant keturių šimtų metų pamato Šėtonui atskirti. Dar gyvendamas faraono rūmuose Mozė išmoko mylėti savo brolius ir gerbti protėvių papročius. Panašiai ir Jonas Krikštytojas išmoko tikėjimo ir paklusnumo Dangui kelią ir tiesė kelią Mesijo atėjimui maitindamasis skėriais ir medumi dykumoje. Jo gyvenimas buvo toks pavyzdingas, kad daug žmonių, tarp jų kunigai ir levitai, klausinėjo, ar tik jis nesąs Mesijas. ^{181(Jn 1,19)}, ^{(Lk 3,15)} Šitaip Jonas Krikštytojas sėkmingai pradėjo keturiasdešimtinės malonę šėtonui atskirti ir galėjo pakloti tikėjimo pamatą pirmajam pasauliniam Kanaano atkūrimo keliui.

3.1.2 Esmės pamatas

Kadangi Jonas Krikštytojas užėmė tokią pat padėtį kaip Mozė, jis taip pat užėmė dvigubą – tėvo ir vaiko – padėtį. Iš tėvo padėties jis per atlygį atkūrė tikėjimo pamatą. Iš vaiko padėties jis užsitikrino Abelio padėtį, kad įvykdytų atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti. ^{182(žr. Mozė ir Jėzus 2.1.2)} Jonas Krikštytojas atgavo pamatą pasauliniu lygiu, lygintiną su Mozės pamatu, kuomet šis paklojo tikėjimo pamatą pirmajam tautiniam keliui po keturiasdešimties gyvenimo metų faraono rūmuose.

Mozės dienomis Dievo noras per pirmąją malonę pradėti buvo tas, kad izraelitai imtų pasitikėtų Moze po to, kai jie bus matę, jog jis užmušė egiptietį. Izraelitai tada turėjo palikti šėtonišką Egipto pasaulį ir keliauti į Kanaano kraštą. Tačiau Jono Krikštytojo laikais žydų tauta neturėjo palikti Romos imperijos ir iškeliauti į kitą kraštą. Jie turėjo likti imperijoje, patraukti į savo pusę žmones ir atkurti imperiją Dievo labui. Dievas suteikė ypatingą malonę pradėti skatindamas žydų tautą tikėti Jonu jo gyvenimą lydinčiais stebuklais.

Elžbietai pradėjus Joną, angelas davė nepaprastą pranašystę apie vaiką. Kai Zacharijas nepatikėjo jo žodžiais, jis tapo nebylys ir liežuvis jam atsirišo tik apipjausčius kūdikį ir davus jam Jono vardą. Šiais ir kitais stebuklais izraelitai įsitikino, kad Jonas buvo Dievo siųstas pranašas:

Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo:„Kaip manai, kas bus iš to vaiko?” Jį tikrai globojo Viešpaties ranka. ^{(Lk 1,65-66)}

Be to, Jonas gyveno pavyzdinį maldininko ir asketo gyvenimą dykumoje maitindamasis skėriais ir medumi. Paprasti žmonės ir net kunigai juo taip žavėjosi, kad daugelis pradėjo spėlioti, ar tik jis kartais ne Mesijas. ^{183(Lk 3,15)}

Kai Mozė baigė keturiasdešimties metų atlygio periodą faraono rūmuose ir užmušė egiptietį, izraelitus turėjo įkvėpti jo meilė jų tautai ir jie turėjo juos sekti su tikėjimu širdyje. Jie būtų nuėję tiesiai į Kanaaną, jiems nebūtų reikėję pereiti Raudonąją jūrą ar klajoti dykumoje, nebūtų reikėję akmens plokščių, Sandoros Skrynios ar Padangtės. Lygiai taip ir Jėzaus laukais žydų tauta turėjo patikėti ir sekti Jonu Krikštytoju, kurį Dievas stebuklais ir ženklais iškėlė kaip jų tikėjimo šerdį. Vadinasi, jie būtų įvykdę atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti ir pakloję esmės pamatą, šitaip iškart įkurdami pamatą Mesijui.

3.1.3 Pirmojo pasaulinio kelio Kanaanui atkurti nesėkmė

Žydų tauta stovėjo ant Jono Krikštytojo pakloto tikėjimo pamato ir sekė Jonu tarsi jei būtų sekę Mesiju. ^{184(Lk 3,15)} Paskui jie užbaigė Senojo Testamento amžių ir buvo pasirengę pradėti naują kelią Kanaanui atkurti visame pasaulyje. Tačiau, kaip buvo paaiškinta anksčiau ^{185(plg. Mesijas 2)}, Jonas Krikštytojas kiek abejojo Kristumi, nors ir pats jį buvo paliudijęs. Jis siuntė savo mokinius Jėzaus paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” ^{186(Mt 11,3)} Jis neigė esąs Elijas, nors iš esmės jis atėjo atlikti Elijo darbą. ^{187(Jn 1,21)} Tai žydų tautai ne tik užkirto kelią pas Jėzų, bet ir paskatino juos priešintis jam. Tiesą sakant, Jonas pasitraukė iš Abelio padėties atimdamas iš žydų tautos pagrindinį asmenį, su kuriuo ji galėjo įvykdyti atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti. Tai užkirto jiems kelią užbaigti esmės pamatą ar pamatą Mesijui. Vadinasi, pirmasis pasaulinis kelias atkurti Kanaaną buvo atmestas. Kaip ir Mozės laikais, šis kelias buvo nukeltas į antrąjį, o paskui ir tretįjį kelią.

3.2 Antrasis pasaulinis kelias Kanaanui atkurti

3.2.1 Tikėjimo pamatas

Jėzus imasi Jono Krikštytojo misijos

Lyginant su Jėzumi, tobulu Adomu, Jonas Krikštytojas atėjo atlikdamas atkurto Adomo vaidmenį. Jis turėjo pakloti pamatą Mesijui taip užbaigdamas visų pagrindinių praeities asmenų, kurie siekė atkurti tikėjimo ir esmės pamatus, misiją. Ant šio pagrindo jis turėjo pateikti visos apvaizdos vaisius Jėzui ir vesti žydų tautą, kuri juo pasitikėjo ir sekė, priimti Jėzų. Galiausiai jis pats turėjo ištikimai ir atsidavusiai tarnauti Jėzui.

Net jei Jonas Krikštytojas to nežinojo, krikštas, kurį jis suteikė Jėzui prie Jordano upės ^{188(Mt 3,16)} iš tiesų buvo ceremonija, kuria Jėzui buvo pasiūlyti visi Jono gyvenimo pasiekimai Dievo Valios labui.

Vis dėlto kadangi Jonas Krikštytojas pamažu ėmė abejoti Jėzumi ir net galiausiai pakenkė jo darbui, žydų tauta, nepaprastai gerbusi Joną, buvo priversta netikėti Jėzumi. ^{189(plg. Mesijas 2,2)} Vadinasi, tikėjimo pamatą, kurį Jonas paklojo pirmajam pasauliniam Kanaano atkūrimo keliui, užvaldė Šėtonas. Dabar pats Jėzus turėjo imtis Jono misijos ir per atlygį atstatyti tikėjimo pamatą tam, kad galėtų žengti antruoju pasauliniu keliu Kanaanui atkurti. Kai Jėzus keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje, jis tai darė, kad atskirtų Šėtoną ir atstatytų tikėjimo pamatą; tačiau dėl to jis nusižemino ir užėmė Jono Krikštytoją padėtį.

Jėzui, kuris atėjo kaip vienatinis Dievo Sūnus ir šlovės Viešpats, nebuvo skirta eiti kančių keliu. ^{190(1 Kor 2,8)} Veikiau šis vargų kelias buvo skirtas Jonas Krikštytojui, gimusiam su misija taisyti kelią Jėzui. ^{191(Jn 1,23)}, ^{(Lk 1,76)} Tačiau kadangi Jonas neužbaigė savo pareigos dalies, Jėzus turėjo kentėti vietoj Jono. Jėzus griežtai įsakė Petrui neskelbti žydų tautai, kad jis yra Mesijas ^{192(Mt 16,20)}, nes, nors jis buvo Mesijas jis jau buvo paėmęs Jono vaidmenį tam, kad pradėtų apvaizdos etapą.

Jėzaus keturiasdešimties dienų pasninkas ir trys gundymai dykumoje

Patyrinėkime netiesiogines ir tiesiogines Jėzaus keturiasdešimt dienų pasninko ir trijų gundymų dykumoje priežastis. Per tautinį kelią Kanaanui atkurti, kai Mozė stovėjo ant uolos, jo tikėjimas susvyravo ir jis sudavė į uolą du kartus. Dėl to uolą, simbolizuojanti Jėzų ^{193(1 Kor 10,4)}, išniekino Šėtonas. Šis veiksmas patvirtino galimybę, kad vėlesniais šimtmečiais, kai Jėzus atėjo sekti Mozės pėdomis, Jonas Krikštytojas gali netekti tikėjimo, ir tada Šėtonas galėtų užpulti Jėzų, uolos išsipildymą. Mozės veiksmas taip pat patvirtino galimybę, kad Šėtonas gali užvaldyti Jono Krikštytojo paklotą tikėjimo pamatą. Vadinasi, Mozės veiksmas sudavus į uolą du kartus buvo netiesioginė priežastis, kuri, jei Jonas neteks tikėjimo, galėjo priversti Jėzų pasninkauti keturiasdešimt dienų ir patirti trys gundymus dykumoje tam, kad būtų atkurtas tikėjimo pamatas.

Jonas Krikštytojas iš tiesų neteko tikėjimo ^{194(plg. Mesijas 2,3)}, ir Šėtonas užvaldė Jono paklotą tikėjimo pamatą. Tai buvo tiesioginė priežastis, privertusi Jėzų pasinaudoti keturiasdešimtinės malonės Šėtonui atskirti pasninkaujant keturiasdešimties dienų ir atsispiriant trims gundymams. Darydamas tai iš Jono Krikštytojo padėties, Jėzus per atlygį atkūrė tikėjimo pamatą.

Evangelijose parašyta, kad po keturiasdešimties dienų Šėtonas gundė Jėzų tris kartus. Pirmiausia jis parodė Jėzui akmenis ir gundė jį paversti juos duona. Paskui jis paėmė Jėzų ir pastatė jį ant Šventyklos šelmens bei gundė jį pulti žemyn. Galiausiai jis paėmė Jėzų į labai aukštą kalną ir pažadėjo atiduoti visas pasaulio karalystes, jei tik Jėzus parpuolęs pagarbins jį. ^{195(Mt 4,10)}

Ko Šėtonas siekė tris kartus gundydamas Jėzų? Pradžioje Dievas sukūrė žmones ir suteikė jiems tris palaiminimus – individualios prigimties tobulybę, dauginimąsi ir gamtos pasaulio valdymą ^{196(Pr 1,28)} – kuriais jie galėjo pasiekti kūrimo tikslą. Įkalbėjęs pirmuosius žmonijos protėvius nusidėti, Šėtonas iš žmonijos atėmė šiuos tris palaiminimus ir taip neleido pasiekti kūrimo tikslo. Jėzus atėjo į pasaulį, kad atkurdamas šiuos palaiminimus pasiektų kūrimo tikslą. Todėl Šėtonas tris kartus gundė Jėzų, kad neleistų jam atkurti šiuos tris palaiminimus ir pasiekti kūrimo tikslą.

Kaip tuomet Jėzus atsispyrė ir atlaikė šiuos tris gundymus? Pirma, patyrinėkime, kaip Šėtonas atsidūrė tokioje padėtyje, kad galėjo gundyti Jėzų. Šėtonas iš pradžių užėmė tokią dominuojančią padėtį, kai per tautinį kelią Kanaanui atkurti, jis užvaldė uolą ir akmens plokštes, simbolizavusias Jėzų ir jo būsimąją Nuotaką. Jis tai įstengė padaryti todėl, kad Mozė, supykęs ant savo tautos už netikėjimą, sudaužė akmens plokštes ir du kartus sudavė į uolą. Per pasaulinį kelią Jonas Krikštytojas neatliko savo pareigos, žydų tauta prarado tikėjimą ir tapo tokia pat neklusni, kaip izraelitai Mozės laikais. Todėl, kaip Dievas jau buvo apreiškęs Mozės keliu, Šėtonas įgijo galios ir galėjo gundyti Jėzų.

Jėzui, išpasninkavus keturiasdešimties dienų dykumoje, prie jo prisiartino Šėtonas ir ėmė jį gundyti sakydamas: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.” ^{197(Mt 4,3)} Šėtonas buvo užvaldęs akmenį. Jis pretendavo užvaldyti vandenį davusią uolą ir akmens plokštes remdamasis sąlyga, kuriai pradžią davė Mozės klaidos, o paskui subrandino Jono Krikštytojo netikėjimas. Mozė pirmasis įgijo akmenį dykumoje atlikęs keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti. Akmeniui apvalyti ir atgauti Jėzus keturiasdešimt dienų pasninkavo dykumoje. Šėtonas labai gerai suprato, kad Jėzus pasitraukė į dykumą turėdamas šį tikslą, ir jo ketinimas gundant pirmąjį kartą buvo išlaikyti akmenį savo rankose. Dykumoje Jėzus kentė alkį, kaip ir izraelitai Mozės dienomis. Kada izraelitai negalėjo numalšinti alkio ir prarado tikėjimą, Šėtonas galiausiai pasisavino akmenį. Lygiai taip pat, jei Jėzus būtų praradęs tikėjimą ir numalšinęs alkį paversdamas akmenis duona, šitaip atsižadėdamas savo tikslo atgauti akmenį, Šėtonas būtų amžiams užvaldęs tą akmenį.

Jėzaus atsakymas gundančiam Šėtonui buvo toks: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.” ^{198(Mt 4,4)} Iš pradžių žmonės buvo sukurti maitintis dvejopai. Kūnas yra gyvas fizinio pasaulio teikiamu maistu, o dvasia – Dievo meile ir tiesa. Tačiau kadangi puolę žmonės negali tiesiogiai priimti Dievo Žodį, jų dvasios turi gyventi Jėzaus žodžiais, kuris atėjo kaip Dievo Žodžio įsikūnijimas. ^{199(Jn 1,14)} Juk Jėzus pasakė: „Aš esu gyvybės duona...Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės!” ^{200(Jn 6,48-53)} Jis turėjo omenyje, kad žmogaus gyvenimas nėra tobulas ir visavertis, jeigu jis yra gyvas vien duona. Jo gyvenimas nėra tobulas, jei jis nėra gyvas Jėzumi, kuris atėjo kaip gyvybės šaltinis dvasiai.

Iš tikrųjų akmuo Šėtono rankose – žymintis uolą ir Mozės prarastas akmens plokštes – simbolizavo pačią Jėzaus savastį. ^{201(1 Kor 10,4)}, ^{(Apr 2,17)}, kuri buvo gundoma šiuo gundymu. Atsakydamas Jėzus turėjo omenyje, kad nors jis yra alkanas, tačiau jam rūpi ne tiek, kaip gauti duonos, kuri palaikytų jo kūno gyvybę, kiek tapti įsikūnijusiu Dievo Žodžiu, kuris suteiktų dvasiai gyvybės. Šitaip galvodamas savo širdyje Jėzus buvo pasiryžęs nugalėti Šėtoną. Be to, šis išbandymas buvo skirtas tam, kad Jėzus galėtų atkurti Mesijo padėtį, pasiekusio asmeninės prigimties tobulumą, įveikdamas gundymą iš Jono Krikštytojo padėties. Jėzus parklupdė Šėtoną, nes jis kalbėjo ir veikė tiksliai pagal Principą. Nugalėjęs gundymą, Jėzus įvykdė sąlygą grąžinti asmeninei prigimčiai tobulumą ir taip sukūrė pagrindą pirmajam Dievo palaiminimui atstatyti.

Antra, Šėtonas paėmęs pastatė Jėzų ant Šventyklos šelmens ir metė iššūkį sakydamas: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn.” ^{202(Mt 4,6)}. Jėzus kalbėjo apie save kaip apie Šventyklą ^{203(Jn 2,19)} ir yra parašyta, kad krikščionys yra Dievo šventyklos ^{204(1 Kor 3,16)} ir Dievo kūno nariai. ^{205(1 Kor 12,27)} Iš to mes galime suprasti, kad Jėzus yra pagrindinė šventykla, o tikintieji yra lyg pagalbinės šventyklos. Jėzus atėjo kaip Šventyklos Viešpats. Net Šėtonas turėjo pripažinti jo padėtį; tad jis ir užkėlė Jėzų ant Šventyklos stogo. Kai Šėtonas metė iššūkį Jėzui šokti žemyn, jis norėjo užimti Jėzaus kaip Šventyklos Viešpaties padėtį gundydamas Jėzų iš aukštesnės padėties nusileisti iki puolusio žmogaus padėties.

Tuomet Jėzus jam atsakė: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.” ^{206(Mt 4,7)} Iš pradžių angelai buvo sukurti tarnauti žmonėms, suvokusiems savo dieviškąją prigimtį. Vadinasi, net puolę angelai turėtų teisėtai paklusti Jėzui, jų Viešpačiui. Taigi angelui mėginti atimti Šventyklos Viešpaties padėtį iš Jėzaus buvo principui prieštaraujantis veiksmas. Jėzaus atsakymas reiškė, kad Šėtonas neturi siųsti bandymą Dievui gundydamas Jėzų, Dievo įsikūnijimą, kuris vykdo apvaizdos darbą tiksliai pagal Principą. Be to, atlaikęs pirmąjį gundymą ir atstatęs asmeninę prigimtį kaip įkūnytą Šventyklą, Jėzus jau užsitikrino Šventyklos Viešpaties padėtį. Tad Šėtonas neturėjo sąlygos vėl gundyti Jėzų, o tik trauktis. Atsispirdamas ir antrajam gundymui, Jėzus, pagrindinė Šventyklą, žmonijos jaunikis ir Tikrasis Tėvas, atvėrė kelią visiems tikintiesiems vėl tapti pagalbinėmis šventyklomis, nuotakomis ir tikraisiais vaikais. Taigi Jėzus sukūrė pagrindą antrajam Dievo palaiminimui atstatyti.

Galiausiai Šėtonas užnešė Jėzų į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, tarė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.” ^{207(Mt 4,9)} Dėl Adomo nuopuolio žmonės neteko teisės būti kūrinijos viešpačiais. Jie pateko Šėtono valdžion, kuris užgrobė Adomo kaip kūrinijos viešpaties padėtį. Ateidamas kaip tobulasis Adomos, Jėzus buvo kūrinijos Viešpats, kaip parašyta: „Juk Dievas visa palenkė jam po kojų.” ^{208(1 Kor 15,27)} Kadangi Šėtonas, suprasdamas Principą, žinojo tai, jis nusivedė Jėzų į kalno viršūnę pripažindamas jo kaip kūrinijos Viešpaties padėtį. Tada Šėtonas gundė Jėzų tikėdamas, kad Jėzus, antrais Adomas, jam pasiduos kaip Adomas pasidavė pačioje pradžioje.

Bet Jėzus atsakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” ^{209(Mt 4,10)} Angelai buvo sukurti kaip tarnaujančios dvasios ^{210(Hbr 1,14)} Dievui, savo Kūrėjui, garbinti ir tarnauti. Savo atsakymu Jėzus parodė, kad, pasak Principo, net puolęs angelas, toks kaip Šėtonas, turi garbinti Dievą; kartu jis turi gerbti ir tarnauti Jėzui, kuris atėjo kaip Kūrėjo kūnas. Be to, atsispyręs ankstesniems dviem gundymams, Jėzus jau buvo sukūręs pagrindą pirmiesiems dviem Dievo palaiminimams atstatyti. Ant šio pamato jis jau galėjo atstatyti trečiąjį Dievo palaiminimo ir valdyti kūriniją. Jėzus pasakė: „Šalin, Šėtone!”, nes Šėtonas daugiau neturėjo pamato, ant kurio jis galėjo varžytis su Jėzumi dėl gamtos pasaulio viešpatijos, nes pasaulis jau buvo atsidūręs ant tvirto pergalės pamato. Atlaikęs ir trečiąjį gundymą, Jėzus sukūrė sąlygą atkurti savo valdžią gamtos pasauliui ir taip atstatyti Dievo trečiąjį palaiminimą.

Keturiasdešimties dienų pasninko ir trijų gundymų pasekmė

Pagal Kūrimo Principą Dievo kūrimo tikslas išsipildo tik tada, kai žmonės pereina tris pradžios, atsiskyrimo ir susivienijimo etapus ir sukuria keturlypį pamatą. Tačiau Šėtonas užkirto kelią šiam idealui tuomet, kai pirmieji žmonijos protėviai tebekūrė keturlypį pamatą. Todėl per atkūrimo apvaizdą, pratęsdamas ją per tris etapus Dievas per atlygį ir per keturiasdešimtinės malones, skirtą Šėtonui atskirti, mėgino atstatyti tai, kas prarasta. Jėzus atsispyrė trims gundymams ir pasninkavo keturiasdešimt dienų atlikdamas keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti. Tada Jėzus per atlygį atstatė iš karto visas tas sąlygas, kurias Dievas per visą istoriją siekė įvykdyti per keturiasdešimtinės malones, skirtas Šėtonui atskirti.

Pirmiausia, būdamas Jono Krikštytojo padėtyje, Jėzus per atlygį atkūrė tikėjimo pamatą antrajam pasauliniam Kanaano atkūrimo keliui. Šitaip Jėzus atkūrė visa, kas per apvaizdos eigą buvo skirta Dievui siekiant pakloti tikėjimo pamatą, o būtent: Kaino ir Abelio atnašavimai, Nojaus laivas, Abraomo auka, Mozės Padangtė ir karaliaus Saliamono Šventykla. Be to, Jėzus per atlygį iškart atkūrė visas keturiasdešimtines malones, skirtas Šėtonui atskirti per visas keturis tūkstančius metus nuo Adomo laikų ir prarastas nepaisant geriausių pagrindinių asmenų pastangų pakloti tikėjimo pamatą. Tai buvo: Nojaus keturiasdešimties dienų tvano teismas, trys keturiasdešimties metų periodai Mozės gyvenime ir jo du keturiasdešimties dienų pasninkai, keturiasdešimties dienų misija kraštui išžvalgyti, izraelitų keturiasdešimties metų klajonė po dykumą, keturi šimtai metų nuo Nojaus iki Abraomo, keturi šimtai vergijos metų Egipte ir visi kiti skaičiumi keturiasdešimt paženklinti ir po Išėjimo pražuvę laikotarpiai.

Antra, pakildamas iš Jono Krikštytojo padėties iki Mesijo padėties, Jėzus nutiesė kelią trims didiesiems Dievo palaiminimams išpildyti ir keturlypiam pamatui atkurti. Sėkmingai atlikęs šią auką, Jėzus tapo akmens plokščių, Sandoros Skrynios, Padangtės, uolos ir Šventyklos išsipildymu.

3.2.2 Esmės pamatas

Jėzus atėjo kaip Tikrasis žmonijos Tėvas, tačiau per atlygį jis atkūrė keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti užimdamas Jono Krikštytojo padėtį. Todėl atkūręs tikėjimo pamatą (ir pakilęs iki Mesijo ir Tikrojo Tėvo padėties), jis užėmė tėvo padėtį. Kartu, užsitikrinęs Abelio padėtį, skirtą išpildyti atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti, jis užėmė vaiko padėtį (bet vis dar atlikdamas Jono Krikštytojo vaidmenį tos sąlygos atžvilgiu). Šitaip Jėzus per keturiasdešimties dienų pasninką pasiekė tą pačią padėtį pasauliniu lygmeniu, kokią užėmė Mozė, paklojęs tikėjimo pamatą antrajam pasauliniam Kanaano atkūrimo keliui, po to, kai jis keturiasdešimt metų išbuvo tremtyje, Midjano krašte.

Dievas suteikė ypatingą malonę pradėti antrąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti apreiškęs tris ženklus ir dešimt rykščių. Dievas suteikė ypatingą malonę pradėti trečiąjį tautinį kelią Kanaanui atkurti leisdamas žmonėms saugoti tris dieviškosios malonės apraiškas – akmens plokštes, Sandoros Skrynią ir Padangtę – ir laikytis Dešimt Įsakymų. Šie dalykai, kaip pamename, buvo duoti remiantis pamatu Padangtei tam, kad būtų atstatyti tris ženklai ir dešimt rykščių, prarastų dėl izraelitų netikėjimo. Jėzus buvo šių trijų malonių ir Dešimties Įsakymų išsipildymas. Todėl Dievas, remdamasis paties Jėzaus žodžiais ir stebuklais, suteikė malonę pradėti antrąjį pasaulinį kelią Kanaanui atkurti. Jei žydų tauta (Kainas) būtų patikėjusi ir sekusi Jėzumi, kuris užėmė Jono Krikštytojo (Abelio) padėtį, ji būtų įvykdžiusi atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti ir atkūrusi esmės pamatą. Tuomet žydai būtų pakloję pamatą Mesijui. Stovėdamas ant šito pamato, Jėzus būtų pakilęs nuo Jono Krikštytojo padėties iki Mesijo padėties. Tuomet, Jėzui paskiepijus visus žmones savimi ^{211(Rom 11,17)}, žmonija būtų atgimusi, apsivaliusi nuo gimtosios nuodėmės ir būtų tapusi viena su Dievu širdyje. Žmonės būtų atkūrę pirminę, Dievo duotąją prigimtį ir pastatę Dievo karalystę žemėje dar Jėzaus laikais.

3.2.3 Antrojo pasaulinio Kanaano atkūrimo kelio nesėkmė

Kai pirmasis pasaulinis kelias Kanaanui atkurti žlugo dėl Jono Krikštytojo netikėjimo, Jėzus prisiėmė Jono misiją sau ir keturiasdešimt dienų kentėjo vargą dykumoje. Tad Jėzus per atlygį atkūrė tikėjimo pamatą antrajam pasauliniam Kanaano atkūrimo keliui. Yra parašyta, kad šėtonas, nugalėtas per tris gundymus, atsitraukė nuo Jėzaus „iki tinkamo laiko” ^{212(Lk 4,13)}, o tai rodo, kad Šėtonas atsitraukė nuo Jėzaus ne visam laikui, o tik laikinai, kad ateityje vėl galėtų stoti prieš jį. Tiesą sakant, Šėtonas stojo prieš Jėzų daugiausia per žydų vyresnybę, kunigus ir Rašto aiškintojus, kurie netikėjo Jėzumi. Ypač Šėtonas kenkė Jėzui per Judą Iskarijotą, mokinį, kuris jį išdavė.

Dėl žmonių netikėjimo Jėzus negalėjo pakloti nei esmės pamato, nei pamato Mesijui, skirto antrajam pasauliniam Kanaano atkūrimo keliui. Taigi antrasis pasaulinis kelias baigėsi tragiška nesėkme.

3.3 Trečiasis pasaulinis kelias Kanaanui atkurti

3.3.1 Dvasinis kelias Kanaanui atkurti Jėzui vadovaujant

Nagrinėdami trečiąjį pasaulinį kelią Kanaanui atkurti, pirmiausia mes turime suprasti, kuo šis kelias skiriasi nuo trečiojo tautinio kelio Kanaanui atkurti. Kaip jau buvo paaiškinta detaliau, tikėjimo židinys izraelitams per trečiąjį tautinį kelią buvo Padangtė, Mesijo simbolis. Net kai izraelitai neteko tikėjimo, Padangtė liko nepažeista stovėdama ant tikėjimo pamato Padangtei, kurį Mozė paklojo keturiasdešimties dienų pasninku. Kai Mozės tikėjimas taip pat susvyravo, Padangtė vis tiek liko nepažeista, nes ją išsaugojo Jozuės valdymas ir pamatas Padangtei, kurį jis paklojo per keturiasdešimties dienų misiją kraštui išžvalgyti.

Tačiau per pasaulinį kelią Kanaanui atkurti, žydų tautos tikėjimo židinys buvo pats Jėzus, atėjęs kaip Padangtės išsipildymas. Kada net jo paties mokiniai prarado tikėjimą, Jėzus turėjo žengti mirties keliu ir būti nukryžiuotas, kaip jis ir pranašavo: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus.” ^{213(Jn 3,14)} Dėl to žydų tauta neteko vadovo, kuris turėjo būti dvasiniu ir fiziniu jų tikėjimo židiniu. Jie jau nebeturėjo pagrindo, ant kurio jie galėjo pradėti trečiąjį pasaulinį Kanaano atkūrimo kelią kaip pagrindinį kelią, kokį turėjo izraelitai, pradėjęs trečiąjį tautinį kelią. Veikiau krikščionys, kaip antrasis Izraelis, turėjo pradėti šį kelią kaip dvasinį kelią iškeldami prisikėlusį Jėzų kaip jų tikėjimo židinį. Tai numatydamas Jėzus pasakė: „Sugriaukite šitą šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!” ^{214(Jn 2,19)}

Paskui, lygiai kaip Jozuė paveldėjo Mozės misiją ir užbaigė trečiąjį tautinį kelią, taip Kristus per Antrąjį Atėjimą paveldės Jėzaus misiją. Jis dvasiškai ir fiziškai užbaigs trečiąjį pasaulinį kelią Kanaanui atkurti. Taigi, jeigu grįžtantis Kristus neateis kūniškai, kaip Jėzus, jis negalės paveldėti Jėzaus misijos, o tuo labiau pasiekti atkūrimo apvaizdos tikslą.

Dvasinis tikėjimo pamatas

Kai antrasis pasaulinis kelias Kanaanui atkurti žydų tautai atstūmus Jėzų baigėsi nesėkme, tikėjimo pamatas, kurį Jėzus buvo paklojęs keturiasdešimties dienų pasninku iš Jono Krikštytojo padėties, pateko į Šėtono rankas. Po to, kai Jėzus atidavė kūną ant kryžiaus, jis pradėjo Jono Krikštytojo misiją dvasiniu pavidalu. Per keturiasdešimt dienų nuo prisikėlimo iki pakilimo į dangų, Jėzus įveikė Šėtoną ir sutraukė visas grandines. Šitaip Jėzus atstatė tikėjimo pamatą dvasiniam keliui per trečiąjį pasaulinį Kanaano atkūrimo kelią. Tokia yra lig šiol neatskleista keturiasdešimties dienų priežasties. Kaip gi tuomet Jėzus paklojo dvasinį tikėjimo pamatą?

Dievas asmeniškai vedė savo mylimąją išrinktąją tautą iki tol, kol nepasirodė Jėzus kaip Mesijas. Tačiau vos tik tauta nusisuko nuo Dievo vienatinio Sūnaus, Dievas verkdamas atsuko jiems nugarą ir netrukdė Šėtonui juos užvaldyti. Vis dėlto Dievas siuntė Mesiją turėdamas tikslą išgelbėti žydų tautą ir visą žmoniją. Dievas buvo pasiryžęs gelbėti žmoniją, net jei ir turėjo atiduoti Jėzui į Šėtono rankas. Kita vertus, Šėtonas buvo žūt būt pasirengęs nužudyti vieną žmogų – Jėzų Kristų – net jei jis ir turėjo grąžinti visą žmoniją, tarp jos ir žydų tautą, Dievui. Šėtonas žinojo, kad pagrindinis Dievo keturių tūkstantmečių atkūrimo apvaizdos tikslas buvo atsiųsti Mesiją. Jis manė, kad nužudęs Mesiją jis galės sunaikinti visą Dievo apvaizdą. Galiausiai Dievas atidavė Jėzų Šėtonui kaip atlygio sąlygą išgelbėti žmoniją, tarp jos ir žydų tautą, kuri nusisuko nuo Jėzaus ir pateko Šėtono valdžion.

Šėtonas panaudojo visa savo galią, kad nukryžiuotų Jėzų ir taip pasiekė tikslą, kurio jis siekė per visą keturių tūkstančių metų istoriją. Kita vertus, Dievas atidavęs Jėzų šėtonui kaip atlygį iškėlė sąlygą išgelbėti nuodėmingąją žmoniją. Kaip Jis tai padarė? Kadangi Šėtonas panaudojo visą savo galią Jėzui nužudyti, tai remiantis atkūrimo per atlygį principą, Dievas turėjo teisę panaudoti visą savo galią. Kol Šėtonas naudojasi savo galia žudyti, Dievas naudojasi savo galia grąžinti mirusiuosius gyvenimui. Atsverdamas visą Šėtono visos panaudotą galią Jėzui nužudyti, Dievas parodė visą savo galią ir prikėlė Jėzų. Taip Dievas atvėrė kelią žmonijai būti paskiepytai prisikėlusiu Jėzumi ir šitaip būti išganytai ir atgimti.

Iš Biblijos pasakojimo aišku, kad prisikėlęs Jėzus nebuvo tas pats Jėzus, koks buvo gyvendamas su mokiniai iki nukryžiavimo. Prisikėlęs Jėzus nebuvo fizinėmis akimis matomas žmogus, nes jis peržengė laiką ir erdvę. Jis pasirodė mokiniams kambaryje su užrakintomis durimis. ^{215(Jn 20,19)} Jis lydėjo mokinius, keliaujančius į tolimą kaimą, vadinamą Emausu. Tačiau jie iš pradžių nepažino jo, o kai vėliau jų akys atsivėrė, jis tuoj pat pranyko jiems iš akių. ^{216(Lk 24,15-31)} Išbūdamas keturiasdešimt dienų nuo nukryžiavimo ir taip atskirdamas Šėtoną, Jėzus paklojo tikėjimo pamatą dvasiniam keliui. Vadinasi, šitaip jis atvėrė kelią apvalyti žmonijos nuodėmes.

Dvasinis esmės pamatas

Savo apsireiškimais po prisikėlimo Jėzus įvykdė keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti užimdamas dvasinę Jono Krikštytojo padėtį. Šitaip jis paklojo tikėjimo pamatą dvasiniam keliui Tikrojo dvasinio Tėvo padėtyje. Kartu, būdamas vaiko padėtyje, jis užsitikrino Abelio padėtį, kad atliktų atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti. Šis dvasinio tikėjimo pamatas, kurį Jėzus paklojo trečiajam pasauliniam Kanaano atkūrimo keliui, yra lygintinas su tikėjimo pamatu, kurį Mozė po keturiasdešimties metų dykumoje paklojo trečiajam tautiniam keliui.

Dievas skyrė malonę pradėti Mozės laikais liepdamas jam sukurti pamatą Padangtei. Tačiau prisikėlęs Jėzus pats buvo dvasinis akmens plokščių, Sandoros Skrynios ir Padangtės išsipildymas. Jis surinko mokinius, išsibarsčiusius po visą Galilėją, ir suteikė malonę pradėti duodamas jiems galią daryti stebuklus ir ženklus. ^{217(Mt 28,16-20), (Mk 16,15-18)}

Prisikėlęs Jėzus dvasiškai užėmė Jono Krikštytojo padėtį ir Abelio padėtį. Ištikimi tikintieji užėmė Kaino padėtį. Įtikėję Jėzų ir ištikimai juo sekdami jie įvykdė atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti ir atstatė dvasinį esmės pamatą.

Esmės pamatas Mesijui

Nukryžiavus Jėzų, jo likę vienuolika mokinių pakriko ir išsisklaidė po visą kraštą. Tačiau po prisikėlimo pasirodęs Jėzus juo surinko į vieną vietą ir pradėjo naują apvaizdos etapą: dvasinio Kanaano atkūrimą. Mokiniai išrinko Matą, kuris pakeitė Judą Iskarijotą, ir buvo priskaitytas prie vienuolikos mokinių. Įtikėję Jėzų ir sekdami juo savo gyvybės kaina, jie paklojo dvasinį esmės pamatą ir dvasinį pamatą Mesijui. Ant šio pagrindo Jėzus pakilo nuo Jono Krikštytojo dvasinio misijos nešėjo padėties iki dvasinio Mesijo padėties ir atsiuntė Šventąją Dvasią. Tada Jėzus ir Šventoji Dvasia tapo dvasiniais Tikraisiais Tėvais ir pradėjo atgimimo darbą. Nuo tada, kai Šventoji Dvasia nusileido ant mokinių per Sekmines ^{218(Apd 2,1-4)}, prisikėlęs Jėzus kaip dvasinis Tikrasis Tėvas ir Šventoji Dvasia kaip dvasinė Tikroji Motina dirbo išvien, kad suteiktų dvasinį atgimimą dvasiškai paskiepydami savimi tikinčiuosius. Toks yra dvasinio išganymo darbas ^{219(plg. Mesijas 1,4)}, kuris įkūrė Šėtonui neprieinamą prisikėlimo karaliją.

Nors mes tikėjimu galime dvasiškai susivienyti su Jėzumi, mūsų kūnai vis tiek nėra atsparūs Šėtono puolimui, kaip atsitiko ir pačiam Jėzui. Kitaip tariant, mūsų kūniškas išganymas dar nėra baigtas. Vis dėlto, jei mes tikime prisikėlusį Jėzų, jis mus ves, kad mes dvasiškai įžengtume į jo prisikėlimo karaliją, neprieinamą Šėtonui ir atsparią jo užpuolimui. Čia mes esame laisvi nuo sąlygų, kurios leidžia Šėtonui kaltinti mus, ir esame dvasiškai išganyti.

Dvasinio Kanaano atkūrimas

Tikėdami ir tarnaudami prisikėlusiam Jėzui, stovinčiam ant dvasinio pamato Mesijui, krikščionys gali dvasiškai atkurti Kanaaną ir įžengti į jo malonės karaliją. Kita vertus, fiziniai krikščionių kūnai užima tokią pat padėtį kaip ir Jėzaus kūnas, kurį užpuolė Šėtonas per nukryžiavimą. Krikščionys vis dar yra sutepti gimtąja nuodėme ^{220(Rom 7,25)} ir turi lygiai tiek pat apsivalyti nuo šėtoniškos įtakos kaip ir žmonės, gyvenę iki Jėzaus atėjimo. Vadinasi, krikščionys vi dar turi eiti keliu Šėtonui atskirti, kad pasirengtų Antrajam Kristaus Atėjimui. ^{221(plg. Mesijas 1,4)}

Prisikėlęs Jėzus yra dvasinis Šventyklos išsipildymas. Jis įgyvendino pasaulinį Padangtės idealą, kurį Mozė palaiko per tautinį kelią Kanaanui atkurti. Šventų švenčiausioji ir šventoji vieta, simbolizuojančios Jėzaus dvasią ir kūną, buvo įgyvendintos kaip dvasinės realybės per Jėzų ir Šventąją Dvasią. Gailestingumo sosto idealas buvo įgyvendintas Jėzaus ir Šventosios Dvasios išganymo darbais, kurie leido Dievui apsireikšti jų darbuose ir perteikti Savo Žodį. Dievui sėdint gailestingumo soste, iš kurio buvo paskelbtas Dievo Žodis, kerubai, užkirtę mums kelią po Nuopuolio, prasiskyrė leisdami mums įžengti į Sandoros Skrynią ir priimti Jėzų, Gyvybės Medį. Ten mes galime ragauti Dievo siųstos manos ir matyti Dievo galios didybę, kuri privertė leisti pumpurus Aarono lazdą. ^{222(Hbr 9,4-5)}

Kaip jau mes sužinome nagrinėdami Mozės kelią, Dievas delsė teikti apvaizdą ne išankstiniu lėmimu, bet dėl žmonių netikėjimo. Lygiai taip pat Jėzaus nukryžiavimas ir jo sugrįžimo būtinybė nebuvo iš anksto Dievo nulemti.

3.3.2 Kelias atkurti esminį Kanaanui Jėzui vadovaujant per Antrąjį Atėjimą

Mes jau paaiškinome, kodėl trečiasis pasaulinis kelias Kanaanui atkurti prasidėjo kaip dvasinis, o ne esminis kelias, koks buvo trečiasis tautinis kelias Kanaanui atkurti. Šis dvasinė apvaizda prasidėjo kada, Jėzus galėjo stovėti ant dvasinio pamato Mesijui kaip dvasinis Mesijas, o jo pasekėjai juo tikėjo ir jam pakluso. Ši apvaizda turėjo ilgą dviejų tūkstančių istorijos laikotarpį išsiplėsdama iki pasaulinės dvasinės viešpatijos sukūrimo.

Jei Mozė galėjo įžengti į Kanaaną tik dvasiškai, tai Jozuė ėjo tautiniu keliu kaip esminiu keliu ir iš tikrųjų nugalėjo pažadėtąją žemę. Lygiai taip pat, jei Jėzus atkūrė Kanaaną kaip pasaulinę dvasinį karaliją, tai Kristus per Antrąjį Atėjimą turės užbaigti trečiąjį pasaulinį kelią kaip esminį kelią ir sukurti tikrą Dievo karalystę žemėje. Kristus per Antrąjį Atėjimą žemėje turės įgyvendinti Dievo idealą, kuris liko nerealizuotas per Pirmąjį Atėjimą. Dėl tos priežasties jis turės gimti žemėje kūniškai. ^{223(plg. Antrasis Atėjimas 2,2)}

Kadangi Kristus per Antrąjį Atėjimą per atlygį privalo atstatyti atkūrimo apvaizdos kelią, kuris liko nebaigtas atėjus Jėzui, jis tikriausiai laikysis panašaus kelio. Jėzus susidūrė su žydų tautos netikėjimu ir turėjo eiti erškėčiuotu kančios keliu. Panašiai, jei krikščionys, Antrasis Izraelis, atsižadės Kristaus per Antrąjį Atėjimą, jis turės patirti kančias, lygintinas su Jėzaus patirtomis kančiomis. Jis turės pakartoti skausmingą Jėzaus kelią ir atstatyti jį per atlygį, bet šį kartą per savo žemiškąjį gyvenimą. Dėl to Jėzus yra pasakęs: „Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.” ^{224(Lk 17,25)}

Per Pirmąjį Atėjimą Jėzus galiausiai turėjo atsižadėti Pirmojo Izraelio, kuris buvo pašauktas jo labui, ir išrinkti krikščionis kaip Antrąjį Izraelį pradėti naują dvasinę apvaizdą. Panašiai ir per Antrąjį Kristaus Atėjimą, jei krikščionys jo atsižadės netikėdami juo, jis turės palikti juos, surinkti Trečiąjį Izraelį, ir dirbti kartu su juo siekiant įgyvendinti apvaizdos tikslą žemėje. Jei Viešpaties pirmtakai, kuriems buvo patikėtos misijos, tokios kaip Jono Krikštytojo misija, neatliko iki galo savo pareigų, tada jis turės nusižeminti iki Jono Krikštytojo vaidmens ir sukurti tikėjimo pamatą esminiam keliui per trečiąjį pasaulinį kelią Kanaanui atkurti. Tokiu atveju jam teks turės eiti kančių keliu.

Nors ir kokiu erškėčiuotu keliu jam tektų eiti, Kristus per Antrąjį Atėjimą mirs tik įgyvendinęs atkūrimo apvaizdą. Taip yra todėl, kad Dievo apvaizda surinkti Tikruosius žmonijos Tėvus ^{225(plg. Kristologija 4.1.1)} ir pasiekti kūrimo tikslą per juos trečią kartą bus sėkmingas. Apvaizda prasidėjo su Adomu, buvo pratęsta per Jėzų, ir savo vaisius neišvengiamai subrandins per Antrąjį Atėjimą. Be to, kaip bus panagrinėta vėliau 226(Paralelės 7.2.6), dvasinė Dievo atkūrimo apvaizda per du tūkstančius metų nuo Jėzaus laikų parengė demokratinę socialinę ir teisinę aplinką, kuri apsaugos Jėzų per Antrąjį Atėjimą. Jėzus buvo nužudytas žydams paskelbus jį eretiku, o Romos imperijai – maištininku. Priešingai nei tada, net jei per Antrąjį Atėjimą Kristus bus persekiojamas kaip eretikas, demokratinėje visuomenėje, kurioje jis apsireikš, tokie kaltinimai nebus pagrįsta dingstis jį nuteisti mirties bausme.

Todėl, nors ir kokie sunkūs išmėginimai jo lauktų, Kristus per Antrąjį Atėjimą galės pakloti tikėjimo pamatą žemėje. Stovėdamas ant jo, jis sutelks nepalaužiamo tikėjimo mokinius. Jis ves šiuos pasekėjus įvykdyti atlygio sąlygą puolusiai prigimčiai pašalinti ir esmės pamatui sukurti. Mesijui skirtas pamatas esminiam keliui trečiajame pasauliniame kelyje bus neišvengiamai sukurtas.

Kai Mozė buvo pagrindinis asmuo per trečiąjį tautinio kelią Kanaanui atkurti, Dievas suteikė uola pagrįstą malonę pradėti kelią. Kai Jozuė buvo pagrindinis asmuo, Dievas suteikė uolos vandeniu, kuris yra daugiau vidinis negu uola, pagrįstą malonę pradėti. Panašiai ir Jėzui atėjus Dievas suteikė malonę pradėti stebuklais ir ženklais, bet per Antrąjį Kristaus Atėjimą Dievas suteiks malonę, grindžiamą Žodžiu, kuris yra labiau vidinis nei stebuklai ir ženklai, Kaip buvo paaiškinta anksčiau ^{227(plg. Eschatologija 3,2)}, nors žmonės buvo sutverti per Žodį ^{228(Jn 1,3)}, dėl Nuopuolio jie negalėjo pasiekti jo tikslo. Siekdamas įgyvendinti Žodžio tikslą, Dievas rengė Savo atkūrimo apvaizdą sudarydamas išorines paklusnumo sąlygas Žodžio. Galiausiai apvaizdos istorijai užsibaigus, Dievas vėl atsiųs Kristų, Žodžio įsikūnijimą, ir užbaigs Žodžiu pagrįstą išganymo apvaizdą.

Giliausias Dievo kūrinijos tikslo paaiškinimas yra apreiškiamas širdies santykiais. Mūsų nematomas, vidinis Tėvas, Dievas sukūrė žmones kaip Savo esminius vaikus. Taip Adomas ir Ieva buvo sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą kaip esminiai dalyvaujantys Dievo objektai jo dvigubo savybės pavyzdžiu. Kaip pirmiesiems esminiams dalyvaujantiems Dievo objektams, jiems buvo skirta būti žmonijos Tėvams. Jie turėjo tapti vyru ir žmona, brolių ir seserų širdimi, vaikų širdimi. Jų šeima būtų išreiškusi tikrą tėvų meilę, tikrą vyro ir žmonos meilę bei tikrą vaikų meilę. Tai būtų buvęs keturlypis pamatas, realizuojantis trijų objektų tikslą. ^{229(plg. Kūrimas 2.3.3)} Šitaip Dievas ketino sukurti Dangaus karalystę žemėje per Savo paties vaikus, gimusius iš Jo dieviškosios giminystės ryšio.

Pagrindinė Nuopuolio reikšmė buvo ta, kad pirmieji žmonijos protėviai kraujo ryšiais susijungė su Arkangelu, todėl visa žmonija yra susieta su Šėtonu giminystės ryšiais. ^{230(plg. Nuopuolis 1.3.3)} Kiekvienas žmogus gimė kaip velnio vaikas. ^{231(Mt 3,7), (Mt 23,33), (Jn 8,44)} Pirmieji žmonijos protėviai nukrito iki tokios padėties, kur jie daugiau nebuvo susiję su Dievo giminyste. Vadinasi, galutinis Dievo atkūrimo apvaizdos tikslas yra paversti puolusius žmones, kurie daugiau neturi ryšio su Dievo giminyste, vaikais, gimusiais iš tiesioginės Dievo giminystės. Tad pažvelkime atidžiau į Bibliją ieškodami liudijimų apie slėpiningąjį Dievo apvaizdos tikslą.

Adomo šeima, kurios nariai nupuolė ir įvykdė pirmąją žmogžudystę, prarado bet kokį giminystės ryšį su Dievu. Nojaus laikais tiesioginio ryšio su Dievu nebuvo galima atstatyti dėl jo antrojo sūnaus, Chamo, klaidos. Vis dėlto, kadangi Nojus parodė begalinį atsidavimą, jo šeima galėjo turėti netiesioginį ryšį su Dievu, kaip tarnų tarnas. ^{232(Pr 9,25)} Tokia buvo žmonijos giminystės su Dievu prigimtis iki Senojo Testamento amžiaus. Abraomas, tikėjimo tėvas, su savo šeima paklojo šeimos pamatą Mesijui. Jie ir jų palikuonys, Dievo išrinktoji tauta, buvo pakylėti į Dievo tarnų padėtį ^{233(Kun 25,55)} Tokia buvo žmonijos giminystės su Dievu prigimtis Senojo Testamento amžiuje.

Jėzaus laikais mokiniai, stovėję ant tikėjimo pamato , kurį Jėzus paklojo užimdamas Jono Krikštytojo padėtį, nuo tarnų padėties buvo pakylėti iki įsūnių padėties. Kad nuo šios padėties pakiltų aukščiau ir taptų tiesioginės Dievo giminystės vaikais, jie pirmiausia turėjo pakloti esmės pamatą ir pamatą Mesijui visiškai paklusdami ir tarnaudami Jėzui. Jeigu Jėzus būtų kaip Mesijas atsistojęs ant šio pamato, jie būtų paskiepyti juo dvasiškai ir fiziškai bei visiškai tapę su juo viena.

Jėzus yra vienatinis Dievo Sūnus, gimęs iš tiesioginės Jo giminystės. Jis yra tikras alyvmedis, kuris atėjo paskiepyti visus puolusius žmones, laukinius alyvmedžius, savimi. ^{234(Rom 11,17)} Taip susijungdamas su jais į viena, jis turėjo apvalyti juos nuo gimtosios nuodėmės ir atkurti juos kaip vaikus, gimusius iš Dievo giminystės. Tai yra atgimimo darbas, kurį turėjo atlikti Jėzus ir jo būsimoji Nuotaka. ^{235(plg. Kristologija, 4)}

Deja, net paties Jėzaus mokiniai neteko tikėjimo, ir Jėzus mirė ant kryžiaus nepakilęs nuo Jono Krikštytojo padėties ar pradėjęs Mesijui privalomų darbų. Po prisikėlimo Jėzus pradėjo dvasinį kelią. Jis paklojo dvasinį tikėjimo pamatą per keturiasdešimties dienų nuo prisikėlimo iki pakilimo dangun – laikotarpį Šėtonui atskirti – būdamas dvasinio Jono Krikštytojo padėtyje. Jo mokiniai ėmė atgailauti ir sugrįžo ištikimai jam tarnauti; tad Jėzus ir jo mokiniai sukūrė dvasinį esmės pamatą ir dvasinį pamatą Mesijui. Ant šio pamato Jėzus stovi kaip dvasinis Mesijas ir skiepijo savo ištikimus pasekėjus savimi – nors tik dvasiškai. Dėl to ištikimi krikščionys buvo pakylėti tapti dvasiškais Dievo vaikais. Toks buvo ir yra žmonijos ryšys su Dievu nuo Jėzaus laikų iki nūdienos.

Šiame dvasinės atkūrimo apvaizdoje pirmiausia buvo atstatytas dvasinis pasaulis lygiai taip, kaip kurdamas Dievas pirmiausia sukūrė dvasinį pasaulį. Žmonija buvo pakylėta tapti dalyvaujančiais Dievo objektais, tačiau tik dvasiškai. Nors ir koks pamaldus būtų krikščionis, bet kol gimtoji nuodėmė perduota kūnu nėra pašalinta, jis niekuo nesiskiria nuo Senojo Testamento amžiaus tikinčiojo ta prasme, kad juos abu sieja saitas su Šėtono giminyste. ^{236(plg. Mesijas 1.4)} Geriausiu atveju krikščionys yra Dievo įsūniai, nes jie nėra kilę iš jo giminystės. Tai paaiškino, kodėl šv. Paulius apgailestavo, kad „mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, dejuojame laukdami įsūnijimo ir mūsų atpirkimo.” ^{237(Rom 8,23)}

Kristus sugrįš ir atkurs visą žmoniją kaip tikruosius Dievo vaikus. Jis grįš kūnu ir gims žemėje, kaip tai atsitiko per Pirmąjį Atėjimą. Jis atkurs per atlygį savo Pirmojo Atėjimo kelią jį pakartodamas. Kaip jau buvo aiškinta pirmiau, grįžtantis Kristus suteiks Žodžiu pagrįstą malonę, o tada užbaigs pamatą Mesijui dvasiškai ir fiziškai. Remdamasis šiuo pamatu jis paskiepys visą žmoniją savimi apvalydamas ją nuo gimtosios nuodėmės ir atkurdamas ją kaip Dievo vaikus, gimusius iš jo giminystės ryšio.

Per Pirmąjį atėjimą Jėzus paklojo šeimos pamatą išsirinkdamas dvylika mokinių ir tris iš jų skirdamas savo vyriausiais mokiniais. Šitaip jis ketino per atlygį atkurti Jokūbo, buvusio pagrindiniu asmeniu klojant šeimos pamatą Mesijui, padėtį. Sutelkdamas septyniasdešimt pasekėjų Jėzus tada išplėtė šio pamato apimtį iki klano lygmens. Lygiai taip pat Kristus per Antrąjį Atėjimą pradės dvasiškai ir fiziškai klodamas šeimos pamatą Mesijui. Tada jis išplės jo apimtį iki klano, visuomenės, tautos, pasaulio ir visatos. Kai jo pamatas bus saugus, jis galiausiai galės įkurti Dievo karalystę.

Dievo tikslas sutelkiant Pirmojo Izraelio žmones buvo parengti pamatą Jėzui, idant jis atėjęs galėtų pasiekti numatytą tikslą – sukurti Dievo karalystę žemėje. Kai žydų tauta nusisuko nuo jo, Dievas išrinko krikščionius būti Antruoju Izraeliu. Panašiai Dievo tikslas sutelkiant krikščionybę buvo parengti pamatą Kristui per Antrąjį Atėjimą numatytam tikslui – sukurti Dievo karalystę žemėje. Jei krikščioniškas pasaulis taip pat nuo nusisuktų, Dievui neliktų kitokio alternatyvos kaip jį apleisti ir pasirinkti Trečiąjį Izraelį. Todėl, nors krikščionys paskutinėmis dienomis gali mėgautis didžiais palaiminimais, tačiau iš esmės jų, kaip ir žydų tautos Jėzaus laikais, padėtis yra nepaprastai nepatikima. Jie yra linkę patekti į nemalonę ir užsitraukti didelę nelaimę.

3.4 Kai kurios Jėzaus kelio pamokos

Pirmiausia Jėzaus kelias moko mus apie Dievo Valios predestinaciją. Dievas absoliučiai nulemia, kad Jo valia būtų vykdoma ir tada veikia nepaliaudamas tol, kol ji yra įvykdyta. Kai Jonas Krikštytojas neįvykdė savo misijos, Jėzus mėgino įvykdyti Dievo Valią bet kokia kaina, netgi perimdamas Jonui skirtą pareigą. Kai žydų tautos netikėjimas sugriovė jo mėginimus sukurti Dievo karalystę žemėje, Jėzaus ryžtas vis tiek liko absoliučiai nepalaužiamas ir jis pažadėjo įvykdyti savo Valią grįžęs.

Antra, Jėzaus kelias rodo, kad Dievo predestinacija dėl to, kaip Jo Valia turi būti individo ar tautos vykdoma, yra sąlyginė, o ne absoliuti. Tai yra, nors Dievas gali pasirinkti individą ar tautą jo atkūrimo apvaizdos tikslui įgyvendinti, jeigu jis ar ji neatliks jam skirtos užduoties, Dievas neabejotinai pasirinks kitą asmenį ar tautą Jo darbui tęsti. Jėzus pasirinko Jono Krikštytoją savo vyriausiu mokiniu, tačiau jam neįvykdžius savo užduoties, Jėzus vietoj jo pasirinko Petrą. Jėzus pasirinko Judą Iskarijotą vienu iš savo dvylikos mokinių, bet Judui nuklydus, vietoj jo buvo išrinktas Matas ^{238(Apd 1,25)}. Panašiai Dievas pasirinko žydų tautą pagrindinei atkūrimo apvaizdos užduočiai atlikti, tačiau šiai neįvykdžius užduoties, jų misija atiteko pagonims. ^{239(Apd 13,46)}, ^{(Mt 21,33-43)} Šie pavyzdžiai liudija, kad Dievui pasirinkus individą ar tautą Jo Valiai vykdyti, Jis niekada iš anksto nenulemia absoliučiai, ar tas individas ar tauta faktiškai įvykdys jo Valią.

Jėzaus kelias taip pat liudija, kad Dievas nesikiša į individo veiksmus atlikti jam skirtą pareigą, bet elgiasi su juo atsižvelgdamas į jo darbo vaisius. Dievas tikriausiai žinojo, kad Jonas Krikštytojas ir Judas Iskarijotas praras tikėjimą. Jis, be abejo, turėjo galios neleisti jiems nusidėti. Tačiau Dievas išvis nesikišo į tikėjimą, bet pasielgė su jais atsižvelgdamas tik į jų darbo vaisius.

Galiausiai Jėzaus kelias rodo, kad juo svarbesnė individo užduotis, tuo didesnis išmėginimas jo laukia. Jėzus atėjo kaip antrasis Adomas. Misijai užbaigti jis turėjo per atlygį atstatyti padėtį, kurią Adomas užėmė iki Nuopuolio. Kadangi Adomas prarado tikėjimą ir atsižadėjo Dievo, Jėzus turėjo atitaisyti Adomo klaidą kentėdamas kančias Dievui apleidus jį ir rodydamas nepalaužiamą tikėjimą. Todėl Jėzų dykumoje gundė Šėtonas, o Dievas apleido jį ant kryžiaus. ^{240(Mt 27,46)}

45. Pažodžiui šią sąvoką galima suvokti kaip „keturiasdešimties dienų pamatą Šėtonui atskirti.”Aiškumo dėlei mes jį pateikiame kaip „keturiasdešimtinės malonę Šėtonui atskirti” dėl tokių priežasčių: viena, „keturiasdešimt dienų” primena Nojaus tvaną, kai pirmą kartą buvo skirta tokia sąlyga ^{(plg. Pamatas 2.1.2)}, o ne jam skirto laikotarpio trukmę, nes laikotarpis gali tęstis keturiasdešimt metų ar net keturis šimtų metų. Antra, nors dėl to buvo paklotas pamatas, tekste šis sąvoka yra vartojama aptarti nustatytos trukmės malonę. – Red.

61. ^{(plg. Kristologija 4.1)} Korano tekstas, aprašydamas ženklus, pranašaujančius Jėzaus kelią, vartoja terminą „Šventoji Dvasia” Jėzaus antrininkei apibūdinti. Tačiau Šventoji Dvasia tapo dvasine Jėzaus antrininke tik po jo nukryžiavimo neįvykdęs pradinės Dievo apvaizdos, kuri numatė Nuotakos ėmimą žemėje. Jėzus kartu su būsimąja Nuotaka turėjo sudaryti Avinėlio santuoką ir tapti Tikraisiais Tėvais. Aiškumo dėlei mes vartosime terminą „būsimoji Nuotaka” visur, kur tekste kalbama apie numatomą Jėzaus Nuotaką žemėje.

85. ^{(Apr. 2,27)}, ^{(Ps 2,9)}. Geležinė lazda reiškia Dievo Žodį ^{(plg. Eschatologija 3.2.2)}

86. Biblija vartoja vandenį kaip nuodėmingojo pasaulio simbolį ^{(Apr 17,15)}, todėl šis pasaulis kartais apibūdinamas kaip „audringa jūra.”